Įtempto veiksmo trilerių mūsų kino teatruose nebūna tiek jau ir daug. Bent jau teoriškai. Šiaip iš principo veiksmo filmų, kurie yra gera pramoga bevalgant spragėsius netrūksta, bet tokių juostų, kurių metu galima patirti gerą laikomos įtampos malonumą – reta. Bet karts nuo karto pasirodo tokių juostų, kuriose veiksmas, sprogimai ir nepaliaujamas judesys neleidžia atsikvėpti nė sekundei. Vienas pretendentų į tokį gerą veiksmo užtaisą yra „22-oji mylia“.

Specialios paskirties būrys vyriausybės paliepimu vykdo įvairiausias užduotis. Jo nariai yra išsimėtę po visą pasaulį ir susirenka tik tada, kai reikia atlikti užduotį. Tai – lyg šešėliai, jų niekas nemato iki tol, kol neatsiduria prieš jų vamzdį. Galiausiai viena tokių užduočių nukrenta lyg iš giedro dangaus Malaizijoje. Ten vieną „žemo rango“ pareigūną reikia pervežti iš taško A į B ir taip gauti informaciją apie masinio naikinimo ginklo dalis. Viena bėda – tą asmenį medžioja visi Malaizijos samdiniai. Taigi, 22 mylios iki lėktuvo nebus toks lengvas pasivaikščiojimas, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Režisieriaus Peterio Bergo filmai mums tikrai labai gerai pažįstami. Ir gal ne dėl jo pavardės, o dėl to, kad pastaruosiuose jo filmuose pagrindinius vaidmenis atliko aktorius Markas Wahlbergas. Šaunusis tandemas tikrai gerai geba perteikti visą istoriją ir nuosekliai įvesti į pasakojamą istoriją. Pradedant „Išlikęs gyvas“, „Liepsnojančiu horizontu“ ar „Patriotų diena“, baigiant „22-ąja mylia“, nuolat jaučiamas tas tipinis režisieriaus prisilietimas, kaip istorija trumpai, bet labai aiškiai juda link filmo kulminacijos. Kad ir kokios trukmės juostos bebūtų, jos nėra nuobodžios, visuomet išlaiko dėmesį ir viskas praskrenda akimirksniu.

Kas šiaip jau yra įdomu, siužetinė filmo linija yra tokio paprastumo, jog žvelgiant iš šono, atmetus visą veiksmą, ji turėtų būti absurdiškai nuobodi. Galbūt dėl to, kad tai pirmas filmas po daug metų, kada Peteris Bergas nesiremia kažkokia tikra istorija. Joje nėra jokių sudėtingų priešistorių, nėra jokio artimo ar tolimo emocinio ryšio. Tai tėra paprastas, vienas iš penkiasdešimt tūkstančių veiksmo filmų. Bet tai, kaip ta istorija yra apipinta kitais dalykais, padaro šį filmą kažkuo labai maloniu ir geru.

Pirmiausia, tai veiksmas. Filme nuolat kažkas vyksta. Paprastų, ramių dialogų čia beveik nėra, o net ir juose jaučiama savotiška įtampa. Daug sprogimų, judesio ir nepriekaištingų artimo kontakto scenų su kaulų lūžiais kartais net verčia iškvėpti orą per sukąstus dantis. Iš gerosios pusės. Kita vertus, tam tikros scenos yra tokia absoliuti mėsmalė, kad net sunku suvokti, kas su kuo ir kaip mušasi, ar nukrenta krepšys, ar žmogus, kas kur susprogo ir kodėl vieni šaudo į kitus.

Veikėjai. Iš esmės, veikėjai nėra labai sudėtingi, bet visi jie savaip įdomūs. Galbūt šeimyninės vienos komandos narės dramos čia tinka mažiausiai, gal kiek erzina visame kontekste, bet iš kitos pusės, būtent jos išgyvenimas asmeniniame gyvenime padaro ją tokią tvirtą darbe. Bet daugiau veikėjų pasaulių atskleisti sunkiai gavosi, mat jų gana nemažai. Taigi, mažiau ekrano laiko turėję aktoriai tiesiog praignoruojami. Gal ir gerai, nes tokiu atveju filmas būtų 5 valandų ilgio.

Techniškai filmas sukurtas gerai. Turbūt jau praėjo laikai, kai buvo galima kabinėtis prie tam tikrų filmavimo subtilybių ar montažo. Nežinia, ar tai verta daryti. Gal tik anksčiau minėtas ir tikrai į akis krentantis veiksmo mėsmalės elementas, kai jau nieko nebesupranti, nėra geriausias variantas. Tikrai esame matę gerokai kokybiškesnių veiksmo scenų, kurias malonu žiūrėti ir tikrai nesijauti lyg automobilio avarijoj.

Šio filmo aktoriai yra labai malonus pliusas, bet tikrai ne pagrindinis akcentas. Ir nepaisant to, visi iki vieno perteikė savo veikėjus, kiek tik galėjo, atskleidė jų emocijas. Markas Wahlbergas tradiciškai suvaidino savo gana mėgstamą personažą – šmaikštų, naglą, kietą bičą, kuriam viskas vienodai. Jis tą daro ir daugiau prašyti nereikia. Net keista, bet visai gerai pasirodė imtynininkė ir, galime teigti, aktorė Ronda Rousey. Ją labiau matėt geram, kietam veiksme, bet net ir labiau emociškoje padėtyje ji tiko. Bene didžiausią įspūdį paliko Iko Uwais. Geriausiai visiems kino megėjams žinomas kovų meistras, atlikęs vaidmenis dviejuose „Reido“ filmuose, ir čia demonstruoja kažkokį dalinai panašų žiaurumą. Sunku suvokti kodėl taip gerai žiūrisi, kai jis laužo visas įmanomas galūnes, bet viskas atrodo puikiai. Ar jis geras aktorius? Pažiūrėkit filmą iki galo ir suprasit.

„22-oji mylia“ yra stiprus veiksmo trileris, kurį labai malonu žiūrėti kine. Ypatingai daug veiksmo, nuolat išlaikoma įtampa ir keli labai netikėti siužeto vingiai gali palikti žiūrovą išsižiojusį ir nesupratusį, ką filmas dabar su juo čia padarė. Iš esmės, tai juosta, kurią vertą pamatyti kine dėl absoliučiai visų elementų. Malonumas garantuotas. Ar jis ilgai išliks galvoje? Vargu, bet pamatyti tikrai verta.