Uždaryti
FANTASTINIAI GYVŪNAI: Grindelvaldo piktadarystės (Fantastic Beasts: The Crimes of Grindelwald)
FANTASTINIAI GYVŪNAI: Grindelvaldo piktadarystės (Fantastic Beasts: The Crimes of Grindelwald)
Premjera
16 Lap 2018
Trukmė
130 min.
Pilnas aprašymas
7,54

Vidutinis vertinimas

FANTASTINIAI GYVŪNAI: Grindelvaldo piktadarystės (Fantastic Beasts: The Crimes of Grindelwald)

Šeimai Nuotykių Fantastinis Amžiaus cenzas: N-13 130 min.

Pirmosios „Fantastinių gyvūnų“ dalies pabaigoje Amerikos Magiškojo Kongreso burtininkai su Niuto Skamanderio (aktorius Eddie‘is Redmayne‘as) pagalba sulaikė pavojingą juodąjį burtininką Gelertą Grindelvaldą (Johnny‘is Depp‘as). Tačiau šiam pavyksta pasprukti. Siekdamas savo didžiojo tikslo įgyvendinimo – kad grynakraujai burtininkai taptų vieninteliais pasaulio ir visų gyvų būtybių valdovais – Grindelvaldas ima rinkti šalininkų armiją.

Pilnas aprašymas

Tai sužinojęs, Albas Dambldoras (Jude‘as Law) vėl kreipiasi pagalbos į talentingiausią ir galingiausią savo mokinį Niutą Skamanderį. Kartu su Dambldoro bendramoksliu, legendiniu alchemiku Nikolu Flameliu, Niutas ima kurti planą, kaip ne tik pasipriešinti, bet ir galutinai nugalėti piktąjį Grindelvaldą. Abiems pusėms kaupiant jėgas ir sąjungininkus, neišvengiamai artėja lemtingojo mūšio diena.

Slėpti aprašymą

Atsiprašome, šiai dienai seansų nėra

Atsiprašome, šiai dienai seansų nėra

Rodyti visus seansus
Artimiausi seansai - Pasirinkti seansą
Rodyti visus seansus
50

balsai

7,54

Vidutinis vertinimas

Įvertink filmą

play
Redakcijos apžvalga
Buvau Kine - www.buvaukine.lt
Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės - recenzija

Autorius: Buvau Kine - www.buvaukine.lt



Pasibaigus Hario Poterio serijai gerbėjams neteko ilgai liūdėti – jau po penkerių metų magiškasis burtininkų pasaulis grįžo į kino ekranus, pasakodamas Hario Poterio priešistorę, kurioje viena svarbiausių figūrų yra jaunas burtininkas ir magiškų gyvūnų specialistas Njutas Miglapūtys. 2016 m. prasidėjęs pasakojimas išsiplėtos per penkis filmus, kuriems scenarijų rašo pati J. K. Rowling, o dabar sulaukėme antrosios dalies. Jos pirmtakui – juostai „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ (angl. „Fantastic Beasts and Where to Find Them“) sekėsi daugiau nei puikiai – net ir dosniai nepigių specialiųjų efektų prifarširuotas filmas iš bilietų pardavimo rinko keturis kartus už savo biudžetą didesnes pajamas. Po apdovanojimų sezono į šios juostos sąskaitą įkrito Oskaras už geriausius kostiumus ir BAFTA už geriausią scenografiją.  Tokie skaičiai ir faktai liudija, kad ne tik kad neblėsta žiūrovų meilė magiškajam pasauliui, bet ir jo kūrėjai stengiasi išlaikyti tą lygį, kuris džiugino ankstesniuose filmuose. Tad metas „Fantastinių gyvūnų“ tęsiniui.

Trumpai apie filmo siužetą

1927 m., Niujorkas. Amerikos magijos ministerijoje kalinamas galingas ir pavojingas burtininkas Gelertas Grindelvaldas (akt. Johnny Depp), tačiau perkeliamas į Londoną jis sugeba pabėgti. Jis rezga planus visame pasaulyje įtvirtinti grynakraujų burtininkų dominavimą ir mano, kad tai įgyvendinti galės radęs jauną vaikiną Vilčių (akt. Ezra Miller), kuris nieko nežino nei apie savo tikrąją kilmę, nei apie viduje slypinčią galią. Tačiau Grindelvaldo kėslai žinomi burtininkų bendruomenei ir Hogvartso profesorius Albas Dumbldoras (akt. Jued Law) paprašo savo gabiausią absolventą Njutą Miglapūtį (akt. Eddie Redmayne) surasti Vilčių greičiau, nei tai padarys Grindelvaldas. Viena bėdelė – Njutas, nenorėdamas paklusti Britanijos magijos ministerijai ir savo broliui Tesėjui (akt. Callum Turner), neturi teisės išvykti iš šalies, tačiau tai vis tik jo nesulaiko ir kartu su magiškuoju fantastinių gyvūnų knibždančiu lagaminu bei netikėtai apsilankiusiu Džeikobu Kovalskiu (akt. Dan Fogler) Njutas leidžiasi į Paryžių – tam, kad sustabdytų klastingąjį Grindelvaldą.

Geras tramplinas tolesnei serijai… Palauk, ką?

Kinas jau seniai nėra, o gal ir niekada nė nebuvo tik menas – komercinė pusė, ypač kalbant apie šiuolaikinį Holivudą, yra neatsiejama. Hario Poterio serija, kaip ir vėl atgiję „Žvaigždžių karai“ (angl. „Star Wars“), yra garantuota aukso upė – nesvarbu, kas besidėtų ekrane, abriaviatūros „HP“ ar „SW“ yra tai, kas vis tiek trauks minias žiūrovų į kino sales. Kitaip tariant – šių serijų kūrėjai gali supjauti kad ir didžiausią grybą, bet žiūrovų srautui didelės įtakos tai neturės. Apie „Žvaigždžių karus“ užsimenu netuščiai – kol kas naujausias šios visatos kūrinys – šalutinis projektas apie Haną Solo „Solo. Žvaigždžių karų istorija“ (angl. „Solo: A Star Wars Story“, 2018 m.) kaip niekas kitas atskleidė šį paradoksą. Gali būti, kad ir Hario Poterio visata krypsta panašia linkme.

Ne, antroji „Fantastinių gyvūnų“ dalis nebuvo netikėtas tęsinys – serija suplanuota mažiausiai penkiems filmams į priekį, na o bet tačiau, pažiūrėjus „Grindelvaldo nusikaltimus“ apima toks jausmas, kad tai – vis dar įvadinė dalis į tolesnę seriją, kad viskas išsamiau plėtosis ateityje ir kad šis filmas iš esmės tėra geras tramplinas būsimiems tęsiniams. Viskas būtų gal ir neblogai, jei ne viena detalė – visa tai tiko ir pirmajai daliai, o „Grindelvaldo piktadarystės“ – jau antrasis filmas, tačiau poslinkis serijoje – minimalus, nors jau norėtųsi šiokio tokio įsibėgėjimo.

Klaidinantis pavadinimas

Jei sužioję šio filmo pavadinimą tikėjotės ekrane išvysti dar daugiau fantastinių gyvūnų nei pirmojoje dalyje ir pamatyti dar daugiau Grindelvaldo nusikaltimų (ar atskleistų jo tamsios praeities paslapčių), tai teks nusivilti – nei vieno, nei kito šiame filme nėra tiek, kiek norėtųsi. Jei dėl pirmo elemento (fantastiniai gyvūnai) dar galima ginčytis, nes juk šmėkšteli vienas kitas magiškas padaras – tiesa, daug rečiau nei pirmojoje dalyje, tai antrojo pavadinimo dėmens (Grindelvaldo piktadarystės) čia nė kvapo, neskaitant pabėgimo nuo kalėjimo prievaizdų.

Grįžtant prie anksčiau išsakytos minties apie „Žvaigdžių karus“ ši „Fantastinių gyvūnų“ dalis bet kuria kryptimi pasislenkama minimaliai– tiek į ateitį, susiesiančią ją su Hario Poterio serijos įvykiais, tiek į praeitį, kuri paaiškintų, kas tas Grindelvaldas, kuo jis pavojingas, kaip jis tapo toks, koks yra, kokie Dumbldoro tikrieji ryšiai su juo. Personažai beveik neplėtojami, tačiau viskas užgožiama įspūdingais efektais. Kitaip sakant – dar vienas filmas iš serijos „daug garso ir daug šviesų“. Net jei „Grindelvaldo piktadarystes“ laikysime dar vienu jungiamuoju serijos filmu, norisi šio to daugiau nei vien blizgus pramoginis paviršius, skirtas masėms.

Bėdos dėl brolių

Iš esmės šio filmo siužetą būtų galima apibūdinti būtent taip, kadangi kone kas antras personažas susiduria su didesnėmis ar mažesnėmis problemomis, susijusiomis su šalutinės giminystės linijos giminaičiais. Pradedant pačiu Njutu ir jo broliu Tesėju, baigiant painia šeimos drama, kuri aiškinamasi Paryžiaus Pere Lachaise kapinėse. Nereikėtų pamiršti ir  pirmojoje dalyje matytų seserų  Tinos (akt. Katherine Waterson)  ir Kvinės (akt. Alison Sudol) Goldstein. Visa kita – įspūdingi specialieji efektai su tvirtu pažadu grįžti dar kartą.

Personažai ir aktoriai

Kadangi tai – tik antrasis serijos filmas, gal ir nereikėtų norėti, kad jos kūrėjai iš karto atverstų visas kortas. Vis dėl to, personažai plėtojami labai paviršutiniškai, o jų gausa verčia abejoti jų reikalingumu.

Vis tik nėra taip jau blogai, nes bent jau pagrindinis veikėjas – Njutas Miglapūtys – yra parodomas gana detaliai, jo asmenybės portreto kūrimui pasitarnauja net jo kalbėjimo maniera. Jį įkūnijęs Oskaro laureatas Edde Redmayne‘as įdėjo nemažai pastangų, kad Njutas būtų gyvas ir įtikinantis, ir, kad ir kaip paradoksaliai nuskambėtų (atsižvelgiant į tai, kad aptariame filmą apie burtininkus) – pakankamai realistiškas. Deja, ko gero, tai tik vienintelis toks išskirtinis atvejis, visame šiame šviesų, sprogimų ir magijos šou.

Albas Dumbldoras buvo vienas labiausiai intriguojančių šios dalies personažų. Deja, išmintingasis būsimasis Hario Poterio mentorius, Hogvartso direktorius pasirodo gana trumpai, o jo praeitis ir ryšys su Grindelvaldu pristatomas gana miglotai. Kol kas neaišku, kaip pasisuks „Fantastinių gyvūnų“ serijos keliai, tačiau Hario Poterio gerbėjai turbūt prisimena vieną J. K. Rowling interviu, kuriame ji nurodė, kad Dumbldoro tikroji meilė buvo Grindelvaldas – gana aiškių užuominų į tai yra jau šiame filme, o režisierius Davidas Yates‘as tik patvirtina, kad ateityje Dumbldoro homoseksualumas bus atskleistas dar aiškiau. Jei taip bus, sulauksime intriguojančios moralinės dilemos, tačiau visa tai – dar tik miglota ateitis, kuriai ši serija galbūt paklojo pagrindą. Vis tik stebėti Jude‘o Law vaidinamą jauną Dumbldorą yra įdomu – aktorius nestokoja charizmos, o išvysti metų naštą nusimetusį personažą – lyg vartyti mokyklos nuotraukų albumą.

Tad pradedant Albu Dumbldoru visi kiti personažai yra arba neišplėtoti arba erzinantys (arba pasižymintys abiem šiom savybėm). Neišplėtoti liko tiek paslaptingasis Vilčius, tiek pagrindinis antagonistas Grindelvaldas – tiesą sakant, pirmajame filme jis buvo tikresnis blogiukas nei dabar – šįkart net nelabai aišku, už ką reikėtų jo nekęsti. O Collino Farrello suvaidintas Grindelvaldo avataras Greisas atrodė gerokai užtikrinčiau nei beveik neatpažįstamai nugrimuotas  Johnny Deppas. Galbūt serijos kūrėjai pasitaupė šių personažų potencialą ir juos plėtoti ketina kitose dalyse? Vis tik J. Deppą galima pagirti, kad čia jam pavyko trenktąjį kapitoną Džeką Sperou palikti už šio magiškojo laivo ribų – jo vaidinamas Grindenveldas yra tamsus ir paslaptingas, tačiau personažas išlieka „plaukiojantis“, kadangi nežinome jo priešistorės. Kitaip tariant – ekrane matome viena, o girdime, kad reikia tikėti kitkuo.

Sveikintinas sprendimas sumažinti ekrano laiką seserims Goldstein ir įkyriajam Džeikobui Kovalskiui, tokiu būdu atsisakant pigių juokelių ir nereikalingo komiškumo, bei suteikiant filmui (ir serijai) šiek tiek daugiau tamsumo ir rimtumo. Vis tik šie minėti personažai greičiausiai grįš – tarp amžinai rūgščią miną nutaisiusios Tinos ir Njuto mezgasi negrabi romantinė linija (ar ieškodami žmogaus nepažįstamiesiems jį apibūdintumėt epitetu „gražus / graži“?), o lengvabūdė Kvinė, panašu, bus panaudota dar vienai moralinei dilemai.

Į pasakojimą įmesti dar keli personažai, tačiau jų reikalingumas arba labai abejotinas arba toks vienkartinis. Pirmajai grupei priklauso Njuto brolis Tesėjas, Vilčių lydinti Nadžinė (akt. Claudia Kim), šiek tiek komiškumo įnešantis alchemikas Nikolas Ugninis (iš istorijos žinomas kaip Nicolas Flamellis), o antrajai tenka priskirti Arnoldą Guzmaną (akt. Cornell John) ir nemažai ekrano laiko sulaukusią Letą Lėtranž (akt. Zoë Krawitz).

Techniniai dalykai

Jei prie ne itin gudraus scenarijaus ir neišplėtotų personažų galima kabinėtis iki negalėjimo, tai kas kas, bet techninė pusė čia yra nepriekaištinga. Amą užima įspūdingi ekrane besiveriantys vaizdai – tiek į gylį, tiek į aukštį, tiek į perspektyvą. Kad ir kas tai būtų – į dangų šaunantys Magijos ministerijų bokštai, gilyn smingančios į Hogvartsą vedančio tilto kolonos ar levituojančių žvakių nušviesta Hogvartsto valgykla. Garso takelis – magiškas ir užburiantis, bei nukeliantis į stebuklingąjį pasaulį. Įspūdingi specialieji efektai dar kartą leidžia patikėti, kad fantastiniai gyvūnai gali atgyti ir kone kvėpuoti iš ekranų žiūrovams į veidus. Puikiai padirbėjo kostiumų dailininkai ir grimo meistrai – vien jau Johnny Deppo vaidinamas Grindelvaldas galėtų būti cituojamas kaip nepriekaištingai atlikto jų darbo pavyzdys.

Vis tiek yra vienas dalykas, kuris nori nenori kliūva. Juostos veiksmas vyksta daugiausia Paryžiuje, tačiau pagal anglosaksiškos visatos dėsnius dauguma čia gyvenančiųjų vis tiek laisvai kalba angliškai – arba po įžanginio sakinio be problemų persijungia į šią kalbą. Net ir trečią šimtą metų skaičiuojantis trapusis alchemikas Nikolas Ugninis, maždaug pusę savo amžiaus nekišęs nosies iš namų.

Reziumė

„Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės“ – technine prasme įspūdingai atrodantis tamsesnis dar vienas (vėl!) įvadinis serijos filmas, sugebantis pavadinime sumeluoti net du kartus – nei fantastinių gyvūnų, nei Grindelvaldo nusikaltimų čia nėra nė per pusę tiek, kiek pirmajame filme. Žinoma, tai akivaizdžiai „jungiamasis“ filmas, tačiau net ir to nepamirštant norisi šio to daugiau, nei vien į specialiuosius efektus įvilktų knaisiojimųsi po geneologinį medį geriausiomis „Santa Barbara“ tradicijomis, kurie bendrajame Hario Poterio priešistorės žemėlapyje vargiai pasistūmėja į priekį vos per vieną langelį. Jei užaugote su Hario Poterio knygomis ir filmais, jei jaučiate nostalgiją šiam magiškam pasauliui, o ir nespjaunate į pribloškiančius vaizdo efektus, tai klausimas, ar žiūrėti šį filmą neturėtų kilti. Tačiau jei į Hario Poterio seriją akį užmesdavote tik tada, kai ją eilinį kartą švenčių proga rodydavo per televiziją – nieko per daug neprarasite, jei „Grindelvaldo piktadarystes“ ir praleisite. Kitaip tariant – „vau“ efektas ištiks nebent jei esate rimtai apkerėtas J. K. Rowling sukurto pasaulio magijos, visiems kitiems tai bus įspūdinga, bet ne daugiau nei vienam kartui.

Susijusios naujienos FANTASTINIAI GYVŪNAI: Grindelvaldo piktadarystės (Fantastic Beasts: The Crimes of Grindelwald)
Komentarai

Rašyti komentarą FANTASTINIAI GYVŪNAI: Grindelvaldo piktadarystės (Fantastic Beasts: The Crimes of Grindelwald)

Norint komentuoti, prašome prisijungti ar registruotis.

komentarai|0

Kol kas komentarų nėra.