Nors šį žiemos-pavasario sezoną lietuviškų filmų netrūksta, bet vieni jų yra geresni, kiti – prastesni. Aišku, taip ir turėtų būti. Nors metus pradėjom su dokumentika, galiausiai atėjo ir pirmajam 2019 vaidybiniam filmui. Ir šįkart tai gerai lietuviams žinomo režisieriaus Donato Ulvydo ir jau ne kartą pasižymėjusio prodiuserio Žilvino Naujoko kooperacija. Didžiuosiuose ekranuose pradeda karaliauti „Ir visi jų vyrai“.

Jurga – santykių psichologė, kasdienėje savo veikloje narpliojanti kitų porų problemas, tačiau visiškai nematanti, kad po jos nosimi žlunga jos pačios santuoka. Po staigaus santykių sukrėtimo, Jurga lieka viena. O tiksliau, be vyro, su pasiutusia ir gyvenimo džiaugsmą samčiais kopinėjančia mama ir ne ką prasčiau besielgiančia dukra. Meilės paieškos ir santykių peripetijos apima tris moteris ir visus jų gyvenime atsiradusius naujus vyrus. Tačiau kas iš tiesų sukasi tų moterų galvose, kai aplink viskas griūva, tradiciniai santykiai nėra įdomūs, o praeities šešėliai vis pasitaiko kelyje?

Donatas Ulvydas jau tikrai gerai visiems žinomas režisierius. Dar visai neseniai jis pristatė „Emiliją iš laisvės alėjos“, o senesni jo darbai „Kaip pavogti žmoną“ ar „Tadas Blinda. Pradžia“ taip pat alsuoja kokybe. Taip ir su šiuo filmu. Jame yra daug aspektų, kurie yra ganėtinai patrauklūs ir maloniai stebinantys. Be abejonės, yra ir tokių elementų, kurių galėjo ir nebūti.

Smagiausia šiame filme yra tai, kaip pasakojama istorija. Tai lengvas kelias nuo vieno asmeninių santykių konflikto, iki kito. Šioje kelionėje netrūksta juokingų ir kurioziškų situacijų, švelnių ir romantiškų akimirkų ar gyvenimus griaunančių įvykių. Ir būtent tokie neypatingai statūs, bet savotiškai žavintys emociniai kalneliai neleidžia filme ilgai nuobodžiauti. Smagu yra ir tai, kad kino kūrėjai nesistengia išradinėti dviračio. Viskas daroma pagal absoliučius kino standartus, kai bent tris kartus pajauti, lyg filmas ranka tave prisitraukia atgal prie istorijos, vos imi nuo jos tolti. Atrodytų, beveik 2 valandų filmas taip ir nepaleidžia tavęs iki paskutinės sekundės. Tiesa, įsitraukti į juostą buvo šiek tiek sunku, nes pradžia filmo buvo tikrai lėtoka ir kiek nuobodoka. Bet išlaukus 15-20 minučių jau galima atsipalaiduoti ir mėgautis pasakojimu.

Įdomu tai, kad tai bene vienas retesnių kino projektų, kuris turi gerai apgalvotą istoriją. Be to, veikėjų dialogai parašyti taip, jog turėtų prasmę. Jie nėra įmetami šiaip sau, kad atrodytų nesąmoningi. Tiesiog – viskas atrodo sklandžiai. Veikėjų išpildymai yra atskira kalba, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Tiesa, tai būtent šis filmas yra labiau „tarp mūsų, mergaičių“, nei prieš mėnesį kinuose pasirodęs „Tarp mūsų, mergaičių…“. Čia gerokai labiau galime suprasti, ką moterys galvoja, kaip jos elgiasi ir kodėl tą daro. Priešingai, nei anksčiau minėtame filme, čia mes gauname istoriją, pasakojimą, džiaugsmą, liūdesį, išgyvenimus, netgi – gyvenimo traumas. Tačiau vienas dalykas galbūt kiek erzina – suprantama, kad moterys yra absoliučiai lygios su vyrais, bet išlaikyti tą klaikų „vyrai kiaulės, gašlūs padarai“ stereotipą jau savotiškai progresyvioje juostoje, nėra taip jau tikslinga. Ir gal net liūdna, jog ši linija tiesiogiai ar ne, buvo plėtojama.

Bene labiausiai filme džiuginantis dalykas yra toji techninė pusė. O tiksliau – muzika filme, kad ir girdėta ne vieną kartą, atrodo atrinkta labai tiksliai. Teminė filmo daina taip pat visai žavi, tik galbūt nereikėjo tris kartus jos naudoti skirtingose situacijose. Gal būtent pasikartojimai čia buvo labai krintantys į akis. Gal net sakyčiau, verti bizūno. Tris kartus scenų perėjimuose naudoti tą patį Klaipėdos kadrą su Meridianu yra lengva nuodėmė. Jei jau pakėlei droną, galima uostamiestyje rasti ir kitų patrauklių lokacijų. Tačiau visa kita yra puiku – filmo spalvos, montažas, perėjimai iš vienos scenos į kitą, net tie patys dronų skrydžiai – puikūs. Išties, kūrėjai žino ką daro su kameromis ir montažinėje, o tai labai džiugina.

O dabar prie veikėjų ir juos suvaidinusių aktorių. Nors filme aktorių buvo nemažai, visą filmą tempė dvi damos. Tai – Inga Jankauskaitė ir Kristina Kazlauskaitė. Turbūt labiausiai įdomus emocinis sprogimas buvo pateiktas pačios Ingos Jankauskaitės. Be galo įdomu buvo stebėti jos vidinį dialogą, o kartu ir evoliuciją iš pilkos gyvenimo ir santuokos užspaustos pelės, į žavią, save mylinčią moterį. Veikėjų evoliucija nėra toks dažnas reginys Lietuvos kine, ir ypač komedijose, todėl tai stebėti yra itin malonu.

Kristinos Kazlauskaitės veikėja buvo išties labai žavi. Tiesa, kiekvienas matęs nors kelias dramas turėtų suprasti, kaip susiklostys šios veikėjos likimas nuo pirmų filmo minučių, bet tai nėra taip ir blogai. Vienu ar kitu atveju, veikėja išpildyta tobulai. Ją stebėti buvo labai smagu. Na, ir trečioji pagrindinė filmo moteris – dukra Laura ir ją suvaidinusi Aušra Giedraitytė. Ties šia vieta visos liaupsės ir pasibaigė. Matant Ingos ir Kristinos stiprius pasirodymus, stebėti, kaip Aušra bando išgimdyti bent kokią nors emociją savo veide buvo kraupu. Jau nekalbant apie literatūrinį deklamavimą ir fiktyvias emocines dramas. Jos scena su Audrium Bružu jachtoje buvo tokia absurdiškai kokti, kad norėjosi prasmegt toje kėdėje. Gal taip atrodė dėl itin stipraus kontrasto, bet yra kaip yra.

Vyriškoji pusė šiame filme nėra akcentuojama. Taip, tiek „120“ narys Šarūnas Januškevičius, tiek Audrius Bružas savo vaidmenis atliko gerai, tačiau jie vienu ar kitu atveju buvo nustumti į antrą kadrą ir nekėlė beveik jokių emocijų. Tiesa, Šarūno ir Ingos bendravimas įvairiose scenose buvo ganėtinai žavus. Deja, likę filmo vyrai – Giedrius Savickas ir Andrius Bialobžeskis – taip ir liko neatsiskleidę.

„Ir kiti jų vyrai“ yra švelni ir lengva komedija su lengvais dramos elementais. Šis filmas neįpareigos, suteiks gana smagių emocijų ir nukels į šiltą pajūrį. Tai nėra ypatingas filmas, bet gerų emocijų po jo tikrai turėsite. Savotiškai malonu po filmo išeiti ir džiaugtis, jog gavai daugiau, nei tikėjaisi. Nepaisant to, kad filmą ištempė vos dvi aktorės, rezultatas tikrai geras.