Uždaryti
MAŽOSIOS MOTERYS (Little Women)
MAŽOSIOS MOTERYS (Little Women)
Premjera
24 Sau 2020
Trukmė
134 min.
Sukurta
JAV, 2019
Režisierius
Greta Gerwig
Vaidina
Meryl Streep
Emma Watson
Laura Dern
Saoirse Ronan
Matteo Branciamore
Pilnas aprašymas
9

Vidutinis vertinimas

MAŽOSIOS MOTERYS (Little Women)

Drama Romantinis Amžiaus cenzas: N-7 134 min.

Amerikietės Louisos May Alcott prieš pusantro šimto metų parašytas romanas „Mažosios moterys“ laikomas tikra savo žanro klasika ir lyginamas su seserų Brontė ar Džeinės Osten kūryba. Autobiografinių detalių nestokojančioje knygoje L.M. Alcott aprašo keturių seserų – Megės, Džo, Betės ir Eimės – gyvenimą. Bręstančios merginos pažįsta pasaulį, maištauja prieš visuomenės stereotipus moterų atžvilgiu ir pamažu formuojasi kaip stiprios, nepriklausomos asmenybės.

Pilnas aprašymas

Pagal šį romaną sukurta daugybė televizijos serialų, miuziklų, operų, pjesių ir, žinoma, filmų. Naujausia, Gretos Gerwig režisuota versija yra jau aštuntoji knygos ekranizacija. Joje pagrindines herojes seseris vaidina Saoirse Ronan, Emma Watson, Florence Pugh ir Eliza Scanlen. Šalia jų nusifilmavo ir tokios žvaigždės kaip Meryl Streep, Laura Dern ir Timothée‘is Chalamet.

Filmas anglų kalba su lietuviškais subtitrais.

Slėpti aprašymą

Vilnius

Atsiprašome, šiai dienai seansų nėra

Atsiprašome, šiai dienai seansų nėra

Rodyti visus seansus

691 Žmonių nori pamatyti

25

balsai

9

Vidutinis vertinimas

Įvertink filmą

play
Redakcijos apžvalga
Buvau Kine - www.buvaukine.lt
Mažosios moterys - recenzija

Autorius: Buvau Kine - www.buvaukine.lt



1868 – 1869 m. pirmą kartą publikuotą amerikiečių rašytojos Louisos May Alcot knyga „Mažosios moterys“ (angl. „Little Women“), pasakojanti apie keturių seserų Marč – Megės, Džo, Betės ir Eimės – kasdienybę JAV pilietinio karo fone iš pradžių turėjo būti kaip „mergaitiška“ Tomo Sojerio ar Heklberio Fino nuotykių alternatyva. Tačiau pačios L. M. Alcot gyvenimo detalių nestokojantis pasakojimas taip išpopuliarėjo, kad dabar laikomas neginčijama amerikietiška vaikų literatūros klasika ir yra seniai perlipęs amžiaus ar lyčių barjerus. Nepaprastą šios knygos populiarumą patvirtina ir vėlesni, kiek mažiau žinomi tęsiniai „Mažieji vyrai“ (angl. „Little Men“, 1871 m.) ir „Džo berniukai“ (angl. „Jo’s Boys“, 1886 m.).

Todėl nieko keista, kad „Mažosios moterys“ iki šiol jau yra ne kartą perkeltos į teatro sceną, kino ir televizijos ekranus. Pirmoji ekranizacija pasirodė dar 1917 m., tačiau ši nebylioji Alexanderio Butlerio režisuota versija iki mūsų dienų neišliko. Vos po metų savą „Mažųjų moterų“ variantą (taipogi nebyliojo kino forma) pateikė Harley‘is Knole‘as. Pirmoji garsinė „Mažųjų moterų“ versija pasirodė 1933 m., o joje Katharine Hepburn vaidino nenuoramą Džo. 1949 m. „Technicolor“ technologija leido seserų Marč kasdienybę ekrane atkurti jau spalvotai – šioje versijoje Eimę vaidino Elizabeth Taylor. Ir nors vėliau buvo įvairių televizijos projektų, dar kartą „Mažosios moterys kine pasirodė tik po labai ilgos pertraukos – 1994 m. Šioje versijoje, kurią režisavo australė Gillian Armstrong, Winona Ryder vaidino Džo, Kirsten Dunst – Eimę, Susan Sarandon – mergaičių mamą Marmę. Dabar atėjo laikas naujai šios nemarios klasikos ekranizacijai ir jos ėmėsi kylanti amerikiečių režisierė Greta Gerwig.

Trumpai apie filmo siužetą
Rašytojos talentą turinti Džo Marč (akt. Saoirse Roan) Niujorke prižiūri vienos šeimos vaikus ir taip uždirba pinigus savo artimiesiems – bent jau tol, kol po Europą kartu su senąja teta Marč (akt. Meryl Streep) bekeliaujanti jaunėlė sesuo Eimė (akt. Florence Pugh) susiras turtingą jaunikį ir už jo ištekės. Eimė Paryžiuje tobulina savo tapymo įgūdžius, mezga naudingas pažintis ir dairosi potencialaus kavalieriaus, kurio statusas įtiktų griežtajai tetai, o aplink jas sukasi taip pat po Europą su seneliu keliaujantis kaimynas Loris (akt. Timothée Chalamet). Savo ruožtu Džo, norėdama pasidžiaugti tuo, kad laikraštis išspausdino jos kūrybą, pasidalija šia žinia su tuose pačiuose namuose mokytojaujančiu imigrantu iš Vokietijos profesoriumi Baeru (akt. Louis Garrel), tačiau vietoj pagyrų sulaukia kritikos. Tuo metu Džo pasiekia žinia apie prastėjančią pas tėvus likusios sesers Betės (akt. Eliza Scanlen) sveikatą – viską metusi Džo sėda į traukinį ir keliauja gimtinėn – į namus, kuriuose kažkada skambėjo keturių mergaičių juokas, buvo dalijamasi rūpesčiais, vargais ir džiaugsmais.

Tradicinė istorija netradicine forma
Iki šiol visos „Mažųjų moterų“ ekranizacijos įvykius pasakojo nuosekliai – nuo pradžios iki pabaigos. G. Gerwig pasirinko kiek kitokį sprendimą, kuris jos ekranizaciją išskiria iš kitų, tačiau – ar tai – toks jau geras sprendimas? G. Gerwig „Mažųjų moterų“ veiksmas šokinėja nuo „dabar“ į „prieš 7 metus“. Šokinėjama staigiai, be jokių įspėjimų, kartais iš vienos scenos tiesiogiai pereinant į kitą (pvz. prie pianino parimusios Betės įsivaizduojami susižavėjusių žiūrovų plojimai tampa publikos aplodismentais Niujorko teatre, kuriame spektaklį žiūri Džo). Neskaičiusiems knygos atskirti tą filmo „dabartį“, „esamąjį laiką“ nuo praeities gali būti pakankamai keblu, juolab, kad visi filmo personažai, lyg kokie amžinieji Takiai tiek prieš septynerius metus, tiek jiems praėjus, atrodo lygiai taip pat. Tad taip, galima pagirti G. Gerwig už originalesnių sprendimų paieškas, bet patį filmą toks nuolatinis blaškymasis visiškai išbalansuoja, o „praeities“ epizodų prasmė gerokai sumenkinama.

Vargas dėl aktorių
Tik pasklidus naujienoms apie būsimą G. Gerwig „Mažųjų moterų“ ekranizaciją ir aktorių pavardėms vis papildant sąrašą atrodė, kad ko daugiau ir benorėti. G. Gerwig surinko tikrai įspūdingą dabarties jaunųjų aktorių žvaigždyną. Bet čia iš karto turime dvi problemas: „jaunųjų“ ir „žvaigždyną“.

Nežinia, kas nutiko visiems režisieriams, kurie ėmėsi šios knygos ekranizacijos, tačiau visi kaip susitarę ignoravo tą L. M. Alcot knygos faktą, kad tai – pasakojimas apie jaunas merginas, paaugles, dar tik pamažu tampančias (ar bandančias tapti) moterimis. Visais atvejais Megę, Džo, Betę ir Eimę ekrane įkūnijo gerokai vyresnės aktorės. Taip nutiko ir šįkart. Saoirse Roan, kuri vaidina penkiolikmetę Džo, už savo veikėją vyresnė 10 metų, Emma Watson už šešiolikmetę Megę – kone dvigubai (panašaus amžiaus ji buvo tada, kai filmavosi ketvirtojoje Hario Poterio dalyje). Anot knygos, istorijos pradžioje Betei buvo 13 metų (ją vaidinančiai Elizai Scanlen – 21-eri), o jaunėlei Eimei – vos 12, tačiau ją vaidinti parinkta itin moteriškų formų ir žemo sodraus balso Florence Pugh, kuriai 23-eji. Taip, „po septynerių metų“ jos jau yra jaunos moterys, tačiau „praeities“ epizodai, kuriuose teoriškai turėtų būti paauglės mergaitės, visiškai neįtikina ir kartais net atrodo arba komiškai arba mėgėjiškai. Na taip, žinoma, kinas – gražiausia apgavystė gyvenime, ir jame nebūtinai viskas turi atitikti realybę, na o bet tačiau vis tik sunkiai suprantama, kodėl Hermioną Įkyrėlę gali vaidinti paauglė, o štai jos bendraamžei Megei Marč nėra tinkamesnės aktorės kaip trisdešimtmetė.

Gerai, sakykim, aktorių amžius – tik detalė, į kurią galima eilinį kartą numoti ranka. Svarbu, kad gerai atrodo ekrane. O čia prieiname prie antrosios problemos. Aktorių komanda tiesiog perpildyta žvaigždžių, žinomų vardų ir veidų. Iš vienos pusės smagu vienoje vietoje išvysti tiek daug žinomų aktorių. Iš kitos pusės tada ekrane ir matome nebe Megę, Džo, Lorį, Marmę, Baerą, o XIX a. kostiumais apsirengusius E. Watson, S. Roan, T. Chalametą, Laurą Dern, Louis Garrelį… Vienintelė M. Streep, nors ir pasirodo epizodiškai, šios kliaudos išvengia – na, bet visi M. Streep dėl to ir yra M. Streep – čia jau visai kita lyga.

Kai kas naujo, kai kas seno, kai kas skolinto…
Žiūrint bent kelias to paties kūrinio ekranizacijas, visada įdomu palyginti skirtingas režisierių vizijas. Iš tiesų, G. Gerwig „Mažųjų moterų“ versija savo turiniu artimesnė 1994 m. G. Armstrong filmui, atitinkamai 1949 m. ir 1933 m. ekranizacijos tarpusavyje turi daugiau panašumų.

Pavyzdžiui, 1933 ir 1949 m. ekranizacijose visai nėra Megės „tuštybių mugės“, palėpės Pikviko klubo, Eimės keršto Džo ir tolesnės scenos su pačiūžomis arba scenų, kur Džo derasi su leidėju, o štai naujosiose versijose nerodoma, kaip mergaitės rinkosi kalėdines dovanas, kaip Loris vijosi Džo, o ši nebesako „Kristupai Kolumbai!“.

Vienos scenos kompoziciją iš 1994 m. filmo G. Gerwig atkartoja beveik identiškai – kai ryte nubudusi Džo eina ieškoti Betės.

Kita vertus, kiekvienas laikmetis šiems filmams pridėjo savų bruožų – 1933 m. Didžiosios depresijos apimti amerikiečiai labai lengvai galėjo susitapatinti su nepriteklių išgyvenančia Marčų šeima; 1949 m. versijoje, pasirodžiusioje visai netrukus po II pasaulinio karo buvo labiau juntamos militaristinės nuotaikos, 1994 m. filmas, pirmasis po seksualinės revoliucijos visai kitaip dėliojo akcentus feminizmo temoje – dar kitaip juos dėlioja G. Gerwig.

Feministiniai štrichai
Nuo pat šios knygos pasirodymo „Mažosios moterys“ buvo feministinė knyga. Ir ne todėl, kad pagrindinės veikėjos yra keturios merginos. L. M. Alcot savo kūriniuose išdėstė tuo metu dar sunkiai suvokiamas idėjas apie moterų nepriklausomybę. Žinoma, laikui bėgant kai kurios XIX a. vertybės keitėsi, o keliami paklusnumo, romumo ir kone šventeiviško gerumo, kuris galbūt įmanomas knygose, bet vargiai gyvenime, kelia šypseną. Tačiau šiame kūrinyje per Džo, kuri yra rašytojos alter ego, buvo išreikšta tuomet tiesiog pasibaisėtina mintis, kad moteris gali likti neištekėjusi ir tai nebus nei pasaulio pabaiga, nei asmeninė tragedija.

G. Gerwig tęsia G. Armstrong 1994 m. filmo liniją ir akcentuoja moterų ekonominį nepriklausomumą. Džo, tarsi atsakydama savo bjauriajai tetai, įrodo, kad gali praturtėti iš savo talento. Jos derybos su leidėju ir seksitinių užuominų praleidimas pro ausis referuoja į iki dabar darbo rinkoje išlikusias problemas – vis dar pasitaikantį moterų diskriminavimą ir nevienodą darbo užmokestį. Eimės lūpomis išdėstoma tiesa apie visiškai nelinksmą tuometinę moterų padėtį ir beteisiškumą (dėl ko galima pasidžiaugti, kad tie laikai – seniai praeity). Galiausiai šiek tiek pakeista ir, lyginant su ankstesnėmis versijomis, dviprasmišką aiškinimo galimybę paliekanti filmo pabaiga pateikia dar ir tokią mintį – kad būtų laimingos, moterims vyrai nėra būtini. Visiška erezija XIX a., tačiau dabar niekas dėl to net antakio nekilsteltų.

Toli nuo knygos dvasios
Vis tik, kad ir kiek pagyrų „dėl naujo žvilgsnio“ susilaukė G. Gerwig versija, knygos gerbėjai šiuo filmu greičiausiai liks nusivylę. Ir šįkart – ne apie skirtingai nuo knygos teksto interpretuotas detales ar pasirinktas ekranizuoti scenas, o apie pačią knygos esmę, kuri, deja, G. Gerwig versijoje neatsispindi. „Mažosios moterys“ – tai knyga apie begalinę meilę, tvyrančią tarp Marčų šeimos narių. Tokią meilę, kurios nepalaužia nei siaučiantis pilietinis karas, nei finansiniai nepritekliai, nei kitos negandos.

To G. Gerwig filme beveik nelieka. Režisierė labiau koncentruojasi į netiesioginę Džo ir Eimės konkurenciją ir į karjeros siekius, o visa kita lieka kažkur anapus filmo rėmų. Nežinant knygos konteksto, beveik neįmanoma pasakyti, kad Marčų dukterys („prieš 7 metus“) gyveno skurdžiai (neskaitant jų pačių dūsavimų), apie karą žinome tik iš tėvo siunčiamų laiškų ar telegramų, o to itin šilto ryšio tarp seserų, koks aprašomas knygoje čia tiesiog nėra. Galbūt, kaip jau minėjau, tai chemijai atsirasti sutrukdė pernelyg ryškios aktorių asmenybės, galbūt režisierei nepavyko to išgauti, o galbūt to nė nebuvo bandoma daryti.

Personažai
Kitas dalykas, krentantis į akis yra tai, kad čia visiškai nepavyko atskleisti merginų asmenybių. Yra dvi aktyviosios (Džo ir Eimė) ir dvi pasyviosios (Megė ir Betė – ši, beje, čia atrodo pasyvi kvadratu – lyg koks nereikalingas daiktas, kuriuo norima kuo greičiau atsikratyti). Knygoje Megė ilgisi kadaise turėtos prabangos, švelni, į muziką linkusi Betė laikoma geriausia seserimi, „mažąja ramybe“, jaunėlė Eimė mokosi nugalėti savanaudiškumą, o Džo, nors ir berniokiška, tiesmuka ir karštakošė, yra intelektuali ir linkusi į savikritiką.

G. Gerwig filme, žinoma, daugiausia dėmesio skiriama Džo ir mes matome ją atkaklią, energingą, užsispyrusią, tiesmuką, tačiau gebėjimas keistis, mokytis iš savo klaidų kažkur išgaravęs. Grįžtant prie Eimės – ji per daug brandi, ypač praeities epizoduose, kur jai turėtų būti 12 metų. Kita vertus, knygoje Eimė yra labiausiai erzinantis personažas, tad jos siužetinės linijos išplėtojimas yra labiau trūkumas, o ne privalumas.

Kitos dvi seserys Betė ir Megė čia – plokščios ir visiškai neįdomios. Betė iš viso yra labiau kaip aplinkos detalė, o ne veikiantis asmuo, o Megė yra tiesiog jokia. Ne ką geriau čia pasirodo ir mergaičių mama Marmė, kuri čia atrodo šalta ir nuo jų atitolusi.

Palaikiais dygsniais sudaigstyta ir Džo bei profesoriaus Baero linija – juolab dar mažiau įtikina, kai lygia greta Džo dar čia pat lieja ašaras dėl ankstesnio galbūt klaidingo sprendimo. Kita vertus, dėl pasirinkto ne chronologinio montažo nukentėjo aiškumas, kokią vietą Marčų seserų kasdienybės mozaikoje užima Loris. O ir pats Loris praeities epizoduose atrodo daugiau kaip statistas, o „po septynerių metų“ arba žiūri drėgnomis akimis, arba užsiima moralizavimu.

Aktoriai
Kaip jau minėta, šiam filmui buvo surinkta tikrai ryškių ir žinomų aktorių komanda. Neskaitant jau minėto trūkumo dėl itin didelio amžiaus neatitikimo (ir, beje, neįdėjus jokių pastangų tą užmaskuoti), galima visai teisingai prikišti, kad šioje didžiosios amerikietiškos klasikos ekranizacijoje kaip niekad anksčiau itin mažai… amerikiečių. Didžioji dalis šio filmo pagrindinių aktorių europiečiai. Ar žiūrint filmą tai trukdo? Ko gero, ne, bet vis dėl to.

Bet, kaip sakoma – iš didelio debesies – mažas lietus. Iš visos gausybės garsių pavardžių čia pozityvų įspūdį palieka tik S. Roan ir neprilygstamoji M. Streep. S. Roan vaidina Džo su aistra ir užsidegimu ir jei Džo ekrane verkia, beveik norisi verkti kartu. M. Streep įkūnyta bjaurioji tetulė Marč atrodo šiek tiek šaržuotas personažas, tačiau tuo ir įdomus – M. Streep vaidyba priverčia tiesiog laukti tų retų epizodų su ja, kad vėl būtų galima pamatyti veido mimikas ar pasigauti kokią sparnuotą frazę.

Neblogai, nors ir neypatingai pasirodo T. Chamaletas, L. Garrelis, Jamesas Nortonas (Brukas), Chrisas Cooperis (ponas Lorensas, Lorio senelis), Bobas Odenkirkas (ponas Marčas). Kita vertus čia – merginų istorija, tad vyrai čia tik antraplaniai (padarant išimtį Loriui).

Ir trys nusivylimai – F. Pugh, E. Scanlen ir Laura Dern. Nors F. Pugh sulaukė ir nemažai pagyrų už vaidybą, vis tik jos Eimė atrodo kaip prasta Lolitos parodija, o jos dialogai, virstantys monologais, skamba nenatūraliai. Betę suvaidinusi E. Scanlan gal tiesiog yra pernelyg blanki. Tačiau labiausiai nuvilia L. Dern. Jos Marmė neturi nieko bendra nei su knygos personažu, nei su ankstesnėmis jos inkarnacijomis kino ekranuose, kai ją vaidino Susan Sarandon (1994 m.), Mary Astor (1949 m.) ir Spring Byington (1933 m.). Šįkart Marmė – kažkokia atitolusi ir dygiai šalta, o pati L. Dern – tarsi kažkur plaukiojanti ir niekaip „nepataikanti“ į vaidmenį.

Techniniai dalykai
Juosta nufilmuota gražiai ir kokybiškai. Naudojami įvairūs kamerod kampai (pvz., filmas prasideda vaizdu, kuriame matome Džo nugarą). Naudojami tokie techniniai triukai, kaip vaizdo sulėtinimas. Filmo „esamojo laiko“ ir „praeities“ epizodams parinktos skirtingos spalvų paletės – „dabartyje“ dominuoja šalti, pilki tonai, aštri šviesa, o praeityje daugiau minkštos, prigesintos šviesos, skaidrių ir šiltų spalvų.

Fone dažniausiai skamba lengvos, minkštos fortepijono melodijos, jas keičia instrumentinės kompozicijos.

Vis tik filmo montažas yra kažkas baisaus, kas visiškai išdarko istoriją ir be jokio gailesčio blaško žiūrovus ne tik nuo vienų personažų prie kitų, bet ir po skirtingus laiko taškus.

Reziumė

„Mažosios moterys“ – kiek netradicinis G. Gerwig žvilgsnis į klasikinį L. M. Alcot romaną. Pagrindinė istorijos mintis perteikiama daugiau mažiau tokia, kokią randame ir knygoje, tačiau G. Gerwig ją pateikia visai netikėta forma ir, žinoma, sudėliodama savus akcentus bei atsižvelgdama į savo gyvenamo laikmečio aplinkybes. Ir vis tik, net jei sutiksime su tuo, kad kiekviena karta yra nusipelniusi turėti savą „Mažųjų moterų“ filmą, ką gi, šįkart pasisekė mažiau, nes tai tikrai nėra pati geriausia šios knygos ekranizacija. Bet pamatyti, kaip į šį klasikinį kūrinį pažvelgė G. Gerwig ir palyginti jos ekranizaciją su ankstesnėmis gali būti visai įdomu – žinoma, jei tik esate pasiruošę daugiau nei dviem valandom chaotiškai šokinėjančio montažo ir visam spiečiui žymių aktorių, nelabai išsitenkančių viename kadre.
Susijusios naujienos MAŽOSIOS MOTERYS (Little Women)
Komentarai

Rašyti komentarą MAŽOSIOS MOTERYS (Little Women)

Norint komentuoti, prašome prisijungti ar registruotis.

komentarai|0

Kol kas komentarų nėra.