Filmo režisieriaus Jono Turtelbauto žinomiausias kūrinys turbūt yra „Kodas: lobiai“ (angl. „National Treasure“). Būtent nuo 2004 metų, kai pasirodė šis filmas, režisierių galime vadinti veiksmo nuotykių filmų kūrėju. Vėliau sekė „Kodas: lobiai“ tęsinys, tuomet „Burtininko mokinys“ (angl. „The Sorcere‘s Apprentice“), keletas įvairių televizijos serialų serijų ir ne itin nusisekęs, tačiau žinomų vardų pritraukęs „Last Vegas“. Nors man ir didžiajai daliai kritikų šie filmai įspūdžio nepadarė, bet bent jau pirmieji trys savo gerbėjus atrado, todėl nepriklausomai nuo to, ką sakys kritikai, naujasis režisieriaus kūrinys „Megalodonas“ (angl. „The Meg“) dėl pasirinktos išskirtinesnės aplinkos ir konteksto vėl turėtų atrasti kelią į žiūrovų simpatijas.

Filmo siužetas

Džonas Teiloras (akt. Jason Statham) yra patyręs ir vienas geriausių narų, ne kartą išgelbėjęs gelmėse įstrigusius žmones, tačiau po vieno incidento jis praranda savo draugus, šeimą ir meta naro veiklą. Žinoma iki tol, kol linksmai leidžiamas dienas sutrikdo jo bičiulių pagalbos šauksmas. Šį kartą užduotis neeilinė – teks ne tik išgelbėti nelaimėlius, bet ir akis į akį susidurti su didžiausiu bei galingiausiu rykliu istorijoje – priešistoriniu Megalodonu. Šis, daugiau nei 20 metrų siekiantis padaras, lengvai traiško laivus ir net banginius, o ištrūkęs iš gelmių į laisvę yra grėsmė šimtams žmonių gyvybių. Ar pavyks Džonui ir komandai sustabdyti nesulaikomą plėšrų gyvį?

Šioks toks kokteilis

Kai kalbama apie filmus, kuriuose gvildenama ryklių tematika, pirmiausia į galvą šauna kultinis „Nasrai“ (angl. „Jaws“), tačiau žiūrint „Megalodoną“ viso filmo metu jį labiau norėjosi lyginti su kitais filmais. Turbūt artimiausias palyginimas būtų filmas „Mobis Dikas“ (angl. „Moby Dick“). Pirmiausia todėl, jog abiejuose kūriniuose padaras yra tarytum legendinė figūra, didžiausias ir galingiausias savo rūšyje. Be viso to galima pridėti ir pagrindinių veikėjų norą pagauti gyvį, vedamą ne vien bendro intereso, bet ir asmeninių ambicijų – nepaskutinėje vietoje ir senų sąskaitų suvedimas (mat du veikėjai jau anksčiau yra susidūrę su Megalodonu ir savotiškai nukentėję). Prie viso to galima pridėti tam tikras asociacijas su „Juros periodo parku“ (angl. „Jurassic Park“) – moksliniai bandymai ir tyrimai sukelia pokyčius gyvūnams, kuriuos vėliau tenka taisyti. Na ir dar kažkada matėme filmą „Gili žydra jūra“ (angl. „Deep Blue Sea“), kuriame mokslininkai įstringa savo tyrimų vietoje ir yra medžiojami ryklių, tačiau net milžiniškas Megalodonas atrodo logiškesnis už paminėtame filme siautėjančius „protingus“ ryklius. Nesupraskite klaidingai -„Megalodonas“ jokiu būdu nėra minėtų filmų kopija, tačiau sujungus nurodytų filmų bruožus į vieną gauname „Megalodoną“. Pavargusiems nuo „šaudyk ir gaudyk“ filmų, tačiau norintiems veiksmo filmo jis gali būti pakankamai gera opcija. Tuo tarpu prie filmo žanro esantis žodelis „siaubo“ nelabai ką turi bendro su turiniu, nes filmas, nepaisant kartais pasitaikančio žiaurumo, tikrai nėra baisus.

Veikėjai ir vaidyba

Pagrindinis juostos veikėjas yra gan tipinis – drąsus, profesionalus, tačiau sarkastiškas ir atgrasus tiems, kurie bijo laužyti taisykles. Kūrėjai nesistengė būti originalūs kurdami pagrindinio veikėjo personažą, todėl išvydome daugybę kartų matytą situaciją, kuomet po konflikto, incidento ar kokio kito nelabo įvykio veikėjas švaisto savo dienas mėgaudamasis alkoholiu ar kitokiomis linksmybėmis, kol kažkam prireikia jo pagalbos ir jis didvyriškai grįžta į senas vėžes. Jo vaidyba puikiai tinka veiksmo filmams – pasitikėjimas, rimtas veidas, juokeliai iš aplinkinių ir nedaug emocijų leidžia aktoriui ekrane atrodyti be didesnių minusų. Ilgas buvimas vandenyje, nardymas ir plaukimas aktoriui neturėjo kelti didelių rūpesčių, nes būdamas jauno amžiaus J. Stathamas profesionaliai užsiiminėjo vandens sportu ir vos nepateko į Olimpines žaidynes. Ieškant minusų galėčiau  išskirti tik akcentą, kuriam prasmės filmo kontekstas nesuteikė – atrodė, jog aktorius tiesiog nesugeba užmaskuoti savo britiško skambesio.

Bent kiek svarbesnių ir pastebimą ekrano laiko dalį užimančių antraplanių vaidmenų netrūko ir tai nėra minusas, nes kiekvienas jų užima tam tikrą laiko dalį, kurią be jų turėtų išpildyti J. Stathamas. Komandos nariai skirtingi ir spalvingi – turtingas bailys, senas kilniaširdis, pasiryžęs dėl kitų mirti, rėksnys, jauna ir pernelyg ambicinga mergina, kuri sužavi pagrindinį veikėją ir kiti. Dalį vaidybinės komandos sudaro kinų aktoriai. Tai lėmė aplinkybės, jog dalis juostos buvo nufilmuota Kinijoje, o ir siužetas vyksta netoli jos krantų.

Daugeliui labiausiai įstrigs būtent jauna kinė – mergaitė Meijing (akt. Shuya Sophia Cai). Mat situacijos su ja dažniausiai atneša trumpus intarpus, leidžiančius pamiršti, jog šalia tyko didžiulis pavojus, ir priverčia nusišypsoti nuspėjamų juokelių dėka.

Antra pagal svarbą veikėja yra Sujin (akt. Bingbing Li), kuri yra tyrimui vadovaujančio Zhango dukra. Ji, kaip ir Džonas, yra komandos narė, tik mažiau patyrusi ir ne tokia užtikrinta. Tarp Džono ir Sujin, žinoma, užsimegs romantiški santykiai, bet tai nesvarbu, nes nors jos vaidyba pagyvina filmą ir išsiskiria, tačiau neįtikina ir neišpildo personažo. Akimirką ji persigandusi iš baimės, o po sekundės jau šypsosi ir dalinasi sąmojais. Tiesa, tai taikoma daugeliui įgulos narių – aplink žūsta vienas po kito jiems artimi žmonės, bet linksmas tonas niekur nedingsta.

Iš įprastų antraplanių vaidmenų išskirti kaip labiausiai vykusį galėčiau Moriso (akt. Rainn Wilson) veikėją. Milijardierius bailys, kuriam nerūpi kitų gerovė. Jam svarbus tik savas kailis ir pelnas. Aktorius kiek atitrūko nuo sau įprasto vaidmens seriale „Ofisas“ (angl. „The Office“), kuris jį persekiojo lyg šešėlis. Aktorius parodė kiek kitokį veidą ir sugebėjimus.

Likusius kelis antraplanius vaidmenis, kurie pasižymėjo ryškesnėmis asmenybėmis, kūrėjai nusprendė padabinti ir akivaizdžiai išskirtiniais rūbais, šukuosenomis bei kitais atributais. Lyg repuojantis ir klykiantis laive prie negyvo ryklio veikėjas ir taip neatkreiptų pakankamai dėmesio. Pigu.

Techninė pusė

Kūrėjai pasirinko tokį filmo siužetą ir kontekstą, kuriam galima atleisti neoriginalius sprendimus, nuvalkiotas situacijas, bet tik ne vizualinę pusę, kuri tokiuose filmuose privalo priblokšti. Jausmai po filmo dvejopi – rodant vandenyną, koralus ir kitokį grožį norisi tai išvysti kuo daugiau, tačiau tikrai gražų aplinkos vaizdą išvystame tik kartą pamatydami gražiai šviečiančias medūzas. Kūrėjai koncentravosi ne į aplinką. Nors šviesomis apsuptas tunelis ir paplūdimys, nusėtas šimtais spalvotų gelbėjimosi ratų bei plaustelių, atrodo gražiai, tačiau tai nėra natūrali aplinka ar ją imituojantys efektai. Buvo koncentruotasi į Megalodoną.  Jo dydis pasitarnavo specialiųjų efektų kūrėjams. Mat tik vos kelis kartus ryklys buvo pavaizduotas pilnu dydžiu ir detaliai, o visą kitą likusį laiką matėme tik tam tikras jo kūno dalis, praplaukiančias pro šalį, arba nasrus,  nusitaikiusius į savo naują auką. Stebint ryklį vandenyje jis atrodė pakankamai gerai, grėsmingai ir tikroviškai, tačiau šiam išnirus į paviršių tikrumo jausmas priblėsdavo ir aiškiai matydavosi jo trūkumai bei dirbtinai sukurtas ryklio modelis. Pamatėme ir smulkesnių ryklių, kuriuos dėl savaime suprantamų priežasčių sukurti buvo daug paprasčiau. Išvydome ir didžiulį bei gražų kalmarą. Kažko įsimintinesnio prisiminti nepavyksta.

Kamera pasinaudota visai neblogai. Pagauti keletas puikių kadrų, iš kurių labiausiai įstrigo pirmasis Megalodono pasirodymas nasrais į žiūrovą. Kadro koncepcija itin priminė filmuko „Žuviukas Nemo“ (angl. „Finding Nemo“) plakatą, tik čia ryklys – ne animacinis ir kur kas grėsmingesnis.

Tuo metu, kai veikėjai laiką leisdavo nedidelių povandeninių laivų viduje, kamera judėdavo drauge su jų žvilgsniais ir pilotuojamo laivo kryptimi, kas teikė savotiško žavesio ir tyrinėjimo džiaugsmo. Puolant rykliui vaizdas staiga peršokdavo greta jo nasrų, kad matytumėme, kaip arti aukos šį kartą atsidūrė plėšrūnas.

Muzika ganėtinai tipiška tokio žanro filmams – nevykstant veiksmui nuotaikinga ir neišsiskirianti, o prasidėjus medžioklei garso takelis „dramatiškai“ perspėdavo, jog tuoj kas nors įvyks.

Tai, ką labiausiai mėgstu

Deja tai yra ne tai, ką aš mėgstu išvysti kino salėje (tiesą sakant, aš to labai nemėgstu), bet jei jau tenka, pasistengiu paversti kažkuo teigiamu. Ir tai yra nelogiškiausios filmo vietos bei jų aprašymas.

Kažkokiu būdu siužetui reikalinga paversti pagrindinį veikėją kaltu ir supriešinti jį su kitais veikėjais tam, kad po to būtų galima vėliau jį pakviesti į pagalbą. Ne problema net jei tuo pačiu parodoma, kad jis visai nekaltas, o kaltinantys jį tai matė ir žino, bet dėl bendro gėrio apsimeta, jog ne.

Ruošiatės gaudyti didžiausią ir grėsmingiausią ryklį istorijoje? Puiku, čiumpam žvejybinį laivą ir pirmyn į kovą.

Ryklys jau nuskandino ne vieną laivą, sukramsnojo ne vieną bendražygį, tačiau pranešti valdžiai ar kitoms institucijoms niekam nekilo mintis – juk galime susitvarkyti ir patys.

O smagiausia – didžiausias ir grėsmingiausias ryklys istorijoje nejaučia jokių fizinių sunkumų nekliudomas priplaukti į įlanką, kurioje maudosi šimtai žmonių, panerti po tais žmonėmis ir tam tikrą laiką likti nepastebėtas, atsidurti maždaug 20 metrų nuo kranto atstumu. Turbūt išties gili įlanka prie to kranto.

Ir ką čia ta moderni ginkluotė, kai turime žeberklus.

Reziumė

Tai lengvas vasaros filmas, kuris nuvalkiotiems „šaudyk ir gaudyk“ veiksmo filmams suteikia rečiau pasirodančios vandenynų, jos gelmių bei jose slypinčių padarų atspalvio. Filmo tema išties puiki – ji suteikia vietą nuostabiems vaizdams parodyti ir įdomiems techniniams sprendimams įgyvendinti, kas leidžia kiek pro pirštus pažiūrėti į stiprias logines klaidas ar lėkštą scenarijų. Stipriausia tokiame filme privalanti būti techninė pusė, nors ir svyruodama bei keldama abejonių dėl objekto koncentracijos, egzaminą išlaiko ir belieka tikėtis, kad neatrastų vandenynų lobių filmuose išvysime vis daugiau.