1938 metai. Tarpukario Kaunas. Lietuvai švenčiant nepriklausomybės dvidešimtmetį, Europos horizonte kibirkščiuoja neišvengiamo karo grėsmė. Dėl naujos valstybės ateities nerimaujantis geografijos profesorius Feliksas Gruodis sugalvoja beprotišką planą. Jis pasiūlo Vyriausybei Afrikos žemyne sukurti atsarginę Lietuvą. Čia, kilus pavojui, galėtų persikelti šalies gyventojai. Kruopščiai suplanuotai idėjai reikia valdžios palaikymo, tačiau profesoriumi tiki tik politika nusivylęs šalies premjeras. Kol abu vyrai sprendžia, gelbėti kitus ar save, griūva vieno iš jų santuoka.
Režisierius Karolis Kaupinis sukūrė sarkastišką šiandienos grėsmių alegoriją ir sustiprino savo, kaip daug žadančio režisieriaus, vardą lietuvių kine. Filmas jau pripažintas geriausiu Atėnų ir Rygos kino festivaliuose.
Kad ir kaip keiktume lietuvišką kiną (dažniausiai pelnytai – tikrai yra už ką), kasmet atsiranda vienas – kitas filmas, kurį nenuobodu patiems žiūrėti ir ne gėda kitiems parodyti. Toks naujasis Lietuvos kinas, kuris atranda aukso vidurį tarp Scilės ir Charibdės – neįsivaizduojamai absurdiško, gal tik patiems režisieriams suvokiamo ir priimtino „miano“ ir greitos komercinės naudos pigiausiomis priemonėmis besivaikančių vienos už kitą kvailesnių komedijų. Toks naujasis Lietuvos kinas, kurio kūrėjai daugiau mažiau žino, ką nori pasakyti. Tiesa, tokie filmai, kad ir kaip bebūtų gaila, vis dar pakankamai reti – kita vertus, visai pelnytai iš anksto neoficialiai gauna „Metų filmo“ titulą – net jei materialusis to patvirtinimas jau prieš kurį laiką išplasnojo į dausas. Panašu, kad šiemet tokį titulą visai drąsiai galima skirti Karolio Kaupinio filmui „Nova Lituania“. Maloni tendencija – šitaip džiugina jaunų, debiutuojančių kino kūrėjų darbai (pernykštis Marijos Kavtaradzės pavyzdys su „Išgyventi vasarą“), kas rodo, kad lietuviško kino ateitis yra pakankamai šviesi.
Kalbant konkrečiai apie „Nova Lituania“, tai net ne šių, bet jau praeitų metų filmas, spėjęs apkeliauti bent keletą užsienio festivalių – juosta rodyta Karlovy Varuose, Kaire, Atėnuose (čia laimėjo geriausio filmo apdovanojimą), šiemet – Ženevos „Black Movie“ festivalyje, o lietuviška premjera turėjo įvykti per „Kino pavasarį“. Deja, kaip ir daug kam, planus sumaišė COVID-19 pandemija, dėl kurios „Nova Lituania“, kino teatruose turėjusi startuoti dar pavasarį, tapo vienu pirmųjų filmų, kurie kviečia žiūrovus sugrįžti į kino sales po karantino.
Trumpai apie filmo siužetą
1938 m., Kaunas. Virš visos Europos kaupiasi karo nuojauta, o į Lietuvos teritoriją pretenzijas reiškia trys godžios kaimynės – Lenkija, SSRS ir nacistinė Vokietija. Aukščiausieji šalies vadovai – prezidentas (akt. Valentinas Masalskis) ir ministras pirmininkas (akt. Vaidotas Martinaitis) stengiasi išvairuoti Lietuvos laivą iš politinių ir diplomatinių aklaviečių. Tačiau jie nenutuokia, kad kaunietis geografijos profesorius Feliksas Gruodis (akt. Aleksas Kazanavičius) gali jiems pasiūlyti nors ir labai oportunistišką ir utopišką, bet visgi – sprendimo variantą. Gruodis mano, kad dėl visa ko reikėtų kur nors pasaulyje surasti kokią saugią, per daug neužimtą teritoriją, pavyzdžiui Madagaskaro salą ar kokį plotą Afrikoje, į kur, reikalui esant, būtų galima perkraustyti visą Lietuvą. Nors Gruodžio idėja iš pradžių daugeliui skamba lyg iš fantastikos srities, artinantis karui atsarginės Lietuvos variantas jau nebeatrodo toks absurdiškas.
Atsarginė Lietuva
Filme pagrindinis personažas Feliksas Gruodis dėsto teoriją apie valstybės talpumą, užpildymą ir gebėjimą plėstis. Anot Gruodžio, negausiai apgyvendinta Lietuva yra pažeidžiama kaip oro balionas, o tankiai apgyvendinta, bet apribota didesnių kaimynių, nebeturėtų kur plėstis. Jo žodžius iliustruoja politinė situacija ir kaimyninės šalys, viena po kitos atsignybančios po gabalą Lietuvos teritorijos.
Paraleliai metaforiškai tas pats procesas atsikartoja paties Gruodžio bute, kurį kambarį po kambario okupuoja giminaičiai. Gruodis ilgainiui ima suvokti, kad savo paties namuose jam ima trūkti vietos, bet plėstis nebėra kur.
Istorijos pėdsakais
Istorijos vadovėliuose dažniausiai randame tik oficialią istorijos pusę. Apie Laikinąją sostinę, Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą ir Vokietijos ankesuotą Klaipėdą, apie Vokietijos ir Rusijos ultimatumus, apie pabėgusį prezidentą… Tokios istorijos kaip Felikso Gruodžio lieka kažkur paraštėse. Taip, jis iš tiesų egzistavo, tik realybėje vadinosi Kaziu Pakštu. O jis buvo iš tiesų spalvinga asmenybė – geografas, keliautojas (studijavo Šveicarijoje ir JAV, lankėsi Brazilijoje, Palestinoje, SSRS, laivu apiplaukė Afriką, pabuvojo beveik visose Europos šalyse). Studijavo kunigų seminarijoje, trumpai dirbo vaistininku, ryšių karininku, buvo siūlomas kandidatu į prezidentus, yra laikomas profesionalios geografijos Lietuvoje pradininku.
Tačiau net jei šį filmą, kaip daug kas mėgsta ir galima laikyti „paremtu tikrais faktais“, režisierius prie jų per daug neprisiriša. Taip, šiame filme veikia Pakšto prototipas Gruodis, taip, vaizduojama politinė situacija atitinka tuometinę Lietuvos padėtį. Taip, yra prezidentas ir yra ministras pirmininkas – kaip kad ir turėtų būti normalioje valstybėje, tačiau tai nėra konkrečiai tuometiniai Antanas Smetona ar Juozas Tūbelis.
Ir toks nepažodinis istorinio laikmečio ir faktų interpretavimas suteikia filmui daugiau laisvės ir daugiau universalumo. Galbūt netgi padeda žiūrovams lengviau įsijausti į kitą – alternatyvią – realybę. O kas, jei tuometinė Lietuvos valdžia būtų rimčiau pažiūrėjusi į tą beprotišką „Atsarginės Lietuvos“ idėją ir užsiėmusi didžiuoju tautos perkraustymu?
Greičiausiai, jei tik darysime prielaidą, kad tai kokioje nors alternatyvioje realybėje galėjo įvykti, tai būtų paspartinusi sovietų okupacinės vizijos: „Lietuva bus, tik be lietuvių“, įgyvendinimą. Ir šiuo atveju K. Kaupinis visiškai teisus, sakydamas, kad jokių atsarginių, surogatinių valstybių nėra ir negali būti – esame istoriškai suaugę su būtent šiuo žemės plotu ir į niekur kitur Lietuvos perkraustyti negalime.
Personažai
K. Kaupinis savo filme tarsi brėžia dvi linijas, kurias atitinkamai įkūnija Premjeras ir Feliksas Gruodis. Pirmoji linija – valstybinė, tai visos Lietuvos likimas, tiesa, filme liekantis labiau kaip fonas ar terpė, kurioje sukasi visi šio filmo personažai. Antroji nusileidžia į žmogiškenę, bet, turint domėn pačios idėjos utopiškumą, nesiverčia liežuvis vadinti žemiškesnę ar buitiškesnę sferą, nors jos išraiškai pasirinktos būtent tokios priemonės. Kita vertus, tokie epitetai iš dalies gali būti teisingi, nes ši Gruodžio linija savo ruožtu dar skyla į namų ir universiteto erdves (taigi buitį ir teoriją), o galiausiai ji randa sąlyčio tašką ir su pirmąją, aukštesniąja linija.
Režisierius personažus naudoja taupiai, tas pats pasakytina ir apie jų reiškiamas emocijas. Galbūt tai kam nors primins nepakeliamus lietuviško kino tylos dialogus, tačiau čia tas per daug nekliūva ir pasitarnauja bendram įtampos, kurią dėl artėjančio karo jaučia filmo personažai, kūrimo.
Pagrindinis ir sudėtingiausias šio filmo personažas – Feliksas Gruodis. Iš vienos pusės – lyg ir utopistas fantastas, lyg per didelis naivuolis. Iš kitos – galbūt savo laikmetį pralenkęs žmogus. Kol aukščiausieji šalies pareigūnai bejėgiškai skėsčioja rankomis ir susitaiko su dar vienu dalies teritorijos praradimu, Gruodis yra vienintelis, kuris iš tiesų siūlo kažką daryti. Net jei jo planą sunkiai įmanoma įgyvendinti.
Gruodžio namiškiai – žmona Veronika (akt. Rasa Samuolytė), uošvė Kotryna (akt. Eglė Gabrėnaitė), dukterėčia Julytė (akt. Roberta Sirgedaitė) čia kuria papildomą, „naminę“ įtampą. Galbūt didžiausia rakštis ir kurstytoja yra Kotryna, kuriai kliūva tiek žentas, tiek bendras poros gyvenimo būdas. Vėlgi – sveikintinas sprendimas yra tai, kad filmo kūrėjai pasiūlo šiokią tokią Gruodžių poros priešistorę, kuri atsiskleidžia iš tam tikrų nuotrupų ir detalių, tačiau suteikia personažams ir jų santykiams papildomo svorio.
Visai kito lygio problemas tenka spręsti Prezidentui ir Premjerui, kuriam tokia įtempta situacija pakenkia sveikatai. Per Prezidento personažą atskleidžiamas kraštelis politinės virtuvės, o Premjeras rodomas kaip žmogus, kuris turi (ar bent jau turėjo) pakankamai galios ir noro pakeisti esamą valstybės situaciją, tačiau stokoja politinės valios ar tiesiog nesugeba to padaryti. Atrodo, kad pažintis su Gruodžiu yra būtent tai, ko kiekvienam jų iki šiol trūko – Gruodžio idėjos atsimušdavo į institucijų duris, o Premjerui Atsarginė Lietuva yra galbūt tai, kas padėtų išgelbėti skęstantį valstybės laivą.
Aktoriai ir techniniai dalykai
Nors dažniausiai lietuviškus filmus tenka skalpuoti už pernelyg teatrinę vaidybą, šįkart to negalima pasakyti. Galbūt „Nova Lituania“ dėl savo ramios tėkmės ir nereikalauja didžiausio įmanomo aktorinio meistriškumo ir pastangų, tačiau aktorių vaidyba atrodo pakankamai natūraliai ir nekliūva.
Filmui pasirinkta juodai balta stilistika suteikia didesnį autentikos potyrį, o statiškos ir judančios kameros kaitaliojimas išlaiko filmo gyvumą – žiūrovams tarsi leidžiama patiems atsidurti 1938 metų Kaune ir kartu su filmo personažais išgyventi tas neramaus laukimo dienas. Nors šiuo atveju nėra galimybės žaisti spalvomis, tam tikrais atvejais čia išnaudojama šviesos ir tamsos kontrastas, tokiu būdu pabrėžiant nuotaikos niūrumą ar padidėjusią įtampą.
Reziumė
„Nova Lituania“ – savais žodžiais pasakoja apie galbūt mažiau žinomą, tačiau II pasaulinio karo išvakarėse iš tiesų sklandžiusią Atsarginės Lietuvos idėją. Šio filmo kūrėjai atsispiria nuo tikros istorijos, tačiau prie jos neprisiriša, taip suteikdami „Nova Lituaniai“ universalumo. Dar vienas pliusas yra tai, kad „Nova Lituania“, priešingai nei didžioji dauguma istorinių lietuviškų filmų, nesistengia idealizuoti praeities ar ieškoti joje pasiteisinimų (ar išteisinimų) – čia rodomi anuometės Lietuvos žmonės – politikai, inteligentai, kariškiai – ir ta situacija, su kuria ir kurioje jiems teko gyventi. Nors ir taupiai bei santūriai, tačiau režisieriui ne tik pavyksta išlaikyti neapčiuopiamą, visą filmą lydinčią įtampą, bet ir užkabinti pakankamai originalia idėja. Tad debiutas tikrai pavyko. Lauksime naujų darbų.
