Latvis Juris Kursietis – dar tik debiutuojantis režisierius. Jo filmografijoje – du trumpametražiai: „Dviračio istorija“ (angl. „Bicycle Story“, 2007 m.) ir „Bus rytoj“ (angl. „Will Have It Tommorow“, 2008 m.) bei vienas pilno metro filmas „Modris“ (2014 m.). Šis filmas buvo rodytas 2015 m. „Kino pavasaryje“ ir dalyvavo šio festivalio konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“. Latvijoje „Modris“ buvo pripažintas geriausiu debiutiniu filmu, taip pat apkeliavo San Sebastiano, Santa Barbaros, Varšuvos, Tbilisio kino festivalius. Pernai režisierius pristatė antrąjį savo ilgametražį – socialinę dramą „Olegas“ (lat. „Olegs“, 2019 m.) – kuris debiutavo ne kur kitur, o Kanuose – paralelinėje šio festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“ (pranc. „Quinzainne des réalisateurs“). „Olegas“ taip pat lankėsi Briuselio, Čikagos, Barselonos, San Paulo, Triesto, Valetos, Paličiaus, Motovuno kino festivaliuose, Valetoje ex aequo pasidalijo geriausio mažų šalių filmo prizą, Briuselyje laimėjo festivalio didįjį prizą, Paličiuje J. Kursietis apdovanotas kaip geriausias režisierius, o nacionaliniuose apdovanojimuose „Olegas“ triumfavo trijose kategorijose (geriausio filmo, geriausio antraplanio aktoriaus ir geriausios kinematografijos). „Olegą“ buvo planuojama rodyti per šiemetinį „Kino pavasarį“, tačiau COVID-19 pandemijai sujaukus visus renginius ir festivaliui persikėlus į virtualią erdvę filmą buvo galimą pamatyti tik vieną vienintelę dieną. Dabar „Olegą“ galima pamatyti Lietuvos kino teatruose.

Trumpai apie filmo siužetą
Latvijos rusas Olegas (akt. Valentin Novopolskij) atvyksta į Belgiją. Kaip ir dauguma į jį panašių Rytų europiečių – užsidirbti. Olegas nelegaliai įdarbinamas skerdykloje, tačiau po vieno kvailo incidento netenka ir darbo, ir gyvenamosios vietos. Pagalbos ranką nelaimėje ištiesia lenkas Andžėjus (akt. Dawid Ogrodnik), pasiūlantis kartu su kitais imigrantais apsigyventi bendrame name. Olegas tik po kurio laiko susivokia, kad nemokamas šiame pasaulyje gali būti nebent sūris pelėkautuose – tačiau Andžėjaus paspęsti spąstai jau užsivėrė, tik ar Olegas pajėgs iš jų ištrūkti?

Šiuolaikinė vergovė
Tarptautinėmis konvencijomis vergovė oficialiai panaikinta jau beveik šimtą metų. Tačiau galutinai ji nėra išnykusi net ir dabar, XXI-ajame amžiuje. Net ir Europoje, kur statistiškai vergija yra paplitusi mažiausiai – Senasis žemynas vis dar išlieka kaip prekybos žmonėmis, priverstinio darbo ir seksualinio išnaudojimo tikslas. Oficialiais duomenimis, Europos Sąjungos piliečiai čia sudaro net 65 procentus prekybos žmonėmis aukų – dažniausiai tai asmenys, kilę iš Rytų Europos.

Tad gal nieko keisto, kad „Olego“ istorija bauginančiai tikra atrodo ne tik ekrane. Režisierius J. Kursietis apie tai perskaitė laikraštyje ir nusprendė, kad šis nutikimas vertas platesnės auditorijos. Nes tokių olegų yra ne vienas ir ne dvidešimt – ir dauguma jų dėl savo naivumo labai skaudžiai nudega.

Atsidūręs Andžejaus valioje Olegas nesugeba priešintis ir iš pradžių tik nuolankiai paklūsta. Nes – kaip pats mano – neturi kur dingti. Olegas mano esąs visiškai priklausomas nuo Andžejaus malonės, o kartais taip iš tiesų ir atrodo – visi jo bandymai – net visiškai desperatiški, kartais sukeliantys graudų juoką – atsimuša kaip į sieną. Pagrindinis saitas, laikantis Olegą priklausomą nuo Andžėjaus yra drąsos stoka ir baimė – baimė bent jau pabandyti pagalvoti apie kitokio gyvenimo alternatyvas.

Identitetas Europos sostinėje
Režisierius J. Kursietis neatsitiktinai pasirenka Briuselį ir pats Olegas neatsitiktinai yra Latvijos rusas – asmuo be pilietybės. Svetimoje šalyje, nemokantis kalbos, neturintis kvalifikuoto darbo įgūdžių bet kuris, nespėjęs dorai įsitvirtinti jaustųsi nejaukiai. Tačiau Olegas yra dar labiau pažeidžiamas. Jis negali įleisti šaknų naujoje žemėje, nes jų tiesiog neturi – jis yra svetimas ne tik čia, bet ir ten, iš kur atvyko. Žmogus be vietos, amžinasis žydas, priverstas klajoti po pasaulį. Neturintis tvirto pagrindo po kojomis, kybantis tarp dangaus ir žemės, bet grimztantis žemyn – kaip tose Olegą aplankančiose vizijose, kai jis palengva skęsta įlūžęs per ledą.

Atrodytų, neoficialioje „Europos sostinėje“ Briuselyje ta už nugaros palikta praeitis galėtų tapti nesvarbi ir čia būtų galima sukurti naują save– ir Olegui vieną kartą beveik pavyksta tuo pasinaudoti. Tačiau Europos kosmopolio akimis Olegas – tai tik dar vienas imigrantas iš Rytų Europos, pigi darbo jėga, su kuria galima nesiskaityti. Šioks toks paradoksas, kadangi Olegas negali nei visiškai susitapatinti su tokiu įvaizdžiu, nei nuo jo pabėgti.

Andžėjus tą Olego pažeidžiamumą, neužtikrintumą savimi ir neryžtingumą labai greitai užuodžia ir netrunka tuo pasinaudoti. Jis elgiasi gudriai ir apgalvotai, kurdamas Olego priklausomybės ryšį – nelyg jaukindamasis gyvūną. Ir jis žino, kad Olegas tarsi primuštas šuo vėl sugrįš pas jį ir prašys atleidimo.

O, šventasis naivume!
Nors filmo režisierius teigia Olego istoriją perskaitęs laikraštyje ir kad tokių nutikimų yra daugybė, vis tik kartais pikta, kad pagrindinis personažas yra toks minkštas ir skystas, pasroviui plaukiantis ten, kur jį neša galbūt ne visada teisingas likimas, ir nelabai besistengiantis jį pakeisti. Režisierius pripažįsta, kad Olegas yra itin naivus ir neryžtingas, o dėl savo teisių nekovoja, nes… tiesiog nežino, neįsivaizduoja, kad galima kitaip. Tokiu savo naivumu ir pasidavimu įvykių tėkmei šis personažas primena Dortę iš Herbjørg Wassmo knygos „Stiklinė pieno“ – merginą, atsidūrusią prekybos žmonėmis tinkle.

Tad nors kartais šių personažų kūdikiškas naivumas ir bejėgiškumas (o gal – tik nenoras veikti, nes – o kas bus žengus iš žeminančios, tačiau sąlyginai saugios ir minimalius poreikius tenkinančios komforto zonos?) atrodo tiesiog stulbinantis ir mažai įtikėtinas, vis tik jie gali pasitarnauti kaip prevencinė priemonė – apsaugoti panašius olegus ir dortes nuo jų pačių per didelio pasitikėjimo žmonėmis. Kita vertus, J. Kursietis savo filmu atkreipia ir Vakarų šalių dėmesį į problemą, gal kartais per daug ignoruojamą, tačiau neabejotinai egzistuojančią. Ir tai nėra tik pačių Rytų europiečių problema – tai yra visos Europos bendra vidaus problema, kuri prašosi atitinkamo sprendimo.

Personažai ir aktoriai
Taigi, kaip nesunkiai galima nuspėti iš filmo pavadinimo, ši juosta pasakoja apie Olegą. Ne tik pasakoja – praktiškai viskas, kas vyksta filme, matoma jo akimis, iš jo perspektyvos. Jis naivus ir neryžtingas, užsisklendęs, mažakalbis, net nesugebantis dorai supykti. Tačiau nestabilumas, netikrumas dėl tapatybės, savų šaknų neturėjimas verčia jį šlietis prie kompanijos – atrodo, kad jis iš tų žmonių, kuriems labai reikia padrąsinimo, palaikymo iš šono, paprasčiausio komplimento – tada jo savivertė kilsteli. Nors ir sunkiai susidraugauja, jam reikia būti kompanijos dalimi – dalimi visumos, kad ir kamputyje, kad ir nelabai pastebimam ar būti tinkamam tik kaip pasiuntinukui, nes suvokia, kad vienas pats yra niekas.

Olegą labai natūraliai suvaidino aktorius Valentinas Novopolskis, įtikinančia, neperspausta ir ne teatrine vaidyba pasižymėjęs ir lietuviškame filme „Čia buvo Saša“ (2018 m.). Tačiau šįkart visas liaupses tenka skirti Andžėjų suvaidinusiam lenkų aktoriui Dawidui Ogrodnikui. Šalia minkšto ir stengiančio neišsiskirti Olego charizmatiškas Andžėjus atrodo labai kontrastingai ir sugeba sukurti tą prieštaringą „simpatijos – antipatijos“ jausmą. Galima suprasti, kuo jis sužavi Olegą ir kitus aplink save, įskaitant Andžėjaus merginą Malgosią (akt. Anna Próchniak), kodėl jam sunku atsispirti ir kodėl jį sunku palikti, net jei jo vėlesnis elgesys yra visiškai nepateisinamas nei moralės, nei teisėtumo požiūriu.

J. Kursietis siekė atsisakyti stereotipinio bandito įvaizdžio – skustagalvio, kampuoto, menko išsilavinimo ir kalbančio vien necenzūriniu leksikonu. Ir jam pavyko – D. Ogrodniko suvaidintas Andžėjus yra visiškai kitoks (nors tai nereiškia, kad kuo nors geresnis) – jis yra gudrus, moka gražiuoju užkalbėti dantį, sugeba sukurti ne pačios žemiausios klasės žmogaus įvaizdį. Tiesa, jis akivaizdžiai mėgaujasi turima valdžia, jo nuotaikos banguotos ir smurtas jam taip pat nėra svetimas, tačiau jis žino ir kitų būdų, kaip pasiekti savo tikslą.

Nors daugiausia filmo laiko kamera sekioja paskui Olegą, o pagrindinė drama mezgasi tarp jo ir Andžėjaus, dar galima atkreipti dėmesį į Malgosią. Andžėjaus mergina papildo jo psichologinį portretą ir tampa savotišku įkvėpimu Olegui. Ne tik Olegas yra priklausomas nuo Andžėjaus – Malgosia taip pat, tačiau ji, priešingai nei Olegas, ryžtasi veikti, nors pasekmės galėtų būti ir dar skaudesnės. Trumpai ji pasitarnauja kaip iliustracija dar kartą primenant šiuolaikinės vergovės temą pačioje filmo pabaigoje.

Visi filmo personažai sukasi aplink Olegą ir tampa jo belgiškosios būties dėlionės detalėmis. Dauguma jų šmėsteli tik epizodiškai, kai kuriais Olegas pats bando pasinaudoti tam, kad pagaliau galėtų iškilti į paviršių ir įkvėpti gryno oro.

Techniniai dalykai
Juosta nufilmuota doku-dramos maniera. T. y. atrodo, kad rodomi tikri kadrai iš Briuselio priemiesčių, jo gatvių ar kad Olegas ir Andžėjus čia ir dabar aiškinasi santykius. Tą realistiškumą pertraukia kone sakraliniai poetiniai intarpai, kur Olegas rodomas skęstantis lediniame vandenyje. Iš vienos pusės jie gerokai krenta iš vientiso filmo konteksto ir stilistikos, iš kitos pusės, juos galima sieti tiek su Olego psichologine būsena, tiek traktuoti kaip nuorodą į jo tapatybės dalį (anot režisieriaus, tai parodo rusų kilmės Olego santykį su stačiatikybe).

Naudojama mobili kamera, kuri labai priartėja prie filmo personažų – tad neskaitant tų plūduriavimo intarpų sukuriamas stiprus realybės įspūdis. Kartais kamera priartėja tiek, kad visą ekraną užima vien tik Olego veidas.

Bet dėl to nepavyko išvengti garso trikdžių, kuriuos vis tik buvo galima pašalinti.

Reziumė
„Olegas“ – pakankamai realistiška socialinė drama, atkreipianti dėmesį vis dar egzistuojančią šiuolaikinės vergovės problemą – norint sukaustyti žmogų grandinės nėra būtinos. Kartu tai gali tapti savotiška prevencijos priemone jauniems ir itin patikliems žmonėms, įspėjančia, kad toli gražu ne visi, kurie šypsosi ir tiesia pagalbos ranką, tai daro be savanaudiškų paskatų. Kita vertus, pagrindinio personažo bejėgiškumas kartais atrodo hiperbolizuotas – na, nejaugi jis pats visiškai neturi savigarbos pastovėti už save? Realybėje tokių kaip olegų galbūt yra ne vienas, tačiau kino ekrane toks pagrindinio personažo neveiksnumas sunkiai priimtinas ir dažnai varo į neviltį. Tai „lėto degimo“ filmas, čia nėra griežtai apibrėžto siužeto, greičiau įvykių seka, o ne priežastinis ryšys, bet tie, kam artima doku-dramos maniera, „dardenne’iškas“ pasakojimo stilius ir istorijos apie pažemintuosius ir nuskriaustuosius, „Olegą“ turėtų pažiūrėti.