„Super Džonis smogia“ mums jau trečią kartą bando atsakyti į klausimą: kas būtų į vieną kokteilį suplakus(sukračius, ne sumaišius) Džeimsą Bondą ir poną Byną. Atsakymas yra Džonis Inglišas, tikrai charizmatiškas ir juokingas veikėjas, puikiai parašytas ir suvaidintas. Tačiau kai mes šį atsakymą gauname jau trečią kartą vienodą, pradedi galvoti, kas gi taip dažnai to klausimo klausia.

Pirmasis „Super Džonis“ kino ekranuose pasirodė 2003-aisiais, ir buvo priimtas tikrai neprastai – išgirta puiki Rowano Atkinsono vaidyba, originalus scenarijus ir gerai pateiktas vadinamasis „slapstick“ humoras. Dar dabar lietuviški kanalai tikrai neretai pradžiugina mus šia komedija, kuo džiaugiuosi ir aš – filmą mačiau be galo daug kartų vaikystėje, tad jis tikrai atgaivina šiokią tokią nostalgiją. Nors ir niekada nebuvau pono Byno gerbėjas, bet Rowanas Atkinsonas tikrai turi savo žavesio, ir nors jo veikėjas tikrai gali būti apibūdinamas kaip bukumo įsikūnijimas, bet nori nenori, vis tiek sergi už Džonį Inglišą, ir nori, kad jam pasisektų. Tai filmas, tinkamas visai šeimai, ir garantuojantis gerą nuotaiką.

Ir čia jo istorija turėtų pasibaigti. Didžiulis liūdesys mane apima, kai puikus filmas turi labai nepuikius tęsinius. Galėčiau parašyti, kuo antroji serijos dalis „Super Džonio prisikėlimas“ mane nuvylė, tačiau mes čia susirinkome pasikalbėti apie naujausią dalį – „Super Džonis smogia“. Nejaučiu jokio malonumo tai sakydamas, bet tai be jokios abejonės yra prasčiausias Džonis iš visų.

Pradėkim nuo siužeto. Jeigu pamenate, pirmojoje dalyje blogietis(kurį, beje, vaidino Džonas Malkovičius) per nesusipratimų virtinę beveik tapo Anglijos karaliumi(kuriuo vėliau iš tikro tapo pats Džonis). Šitas scenarijus nė iš tolo neskamba taip kvailai, o gal net ir labai tingiai, kaip naujausias. „Super Džonis smogia“ mums pasakoja apie kibernetines atakas prieš Didžiosios Britanijos saugumą, kurias vykdo technologijų multimilijonierius, kažkuo labai primenantis Eloną Muską. Žinoma, jis yra visagalis ir gali sukelti bet kokią trikdį ir bet kur su savo technologijomis. Kodėl? Na, nes tiesiog gali. Nesigilink, žiūrove. Viskas, ką tau reikia žinoti – kad tai visagalis blogietis. Žinoma, tai iš esmės gali būti ir bandymas pasijuokti iš to, kad Bondiadoje istorija dažnai būna tiek pat tingiai parašyta – bet nesinori tuo tikėti, žinant pirmosios dalies siužeto originalumą ir išbaigtumą.

Ir pats Džonis Inglišas jau atrodo kažkuo mums… nusibodęs? Turint omeny tą penkiolikos metų tarpą nuo pirmojo filmo, norisi kažkokių naujovių jo asmenybėje, kažkokio personažo tobulinimo ar pasikeitimų. Tačiau mes vėl gauname tą patį Džonį Inglišą, kurį matėme ir 2003-aisiais. Ir, atrodytų, nieko čia blogo, ir jei tikrai esate didelis šio veikėjo gerbėjas, tai filmas jums patiks, tačiau aš nebenoriu gauti to paties „sviestuoto sviesto“.  Man norisi kažko daugiau ir kažko kitko, bet gavau to paties ir tiek pat.

Ką norisi pagirti, tai aktorius. Žinoma, vienintelis ir nepakartojamas Rowanas Atkinsonas, jau tapęs ikona mūsų širdyse, čia taip pat atlieka tai, ką moka geriausiai – „slapstick“ humorą. Nors tai nėra mano mėgstamiausias jo vaidmuo, reikia pripažinti, kad jis tai moka ir jam tai sekasi. Meistriškas darbas. Taip pat reikia paminėti ir mieląjį Džonio Inglišo kompanioną Bofą, ištikimai sekusį savo mylimą šnipą nuo pirmos iki paskutinės filmo minutęs. Bofą suvaidino Benas Milleris, šiaip retai pasirodantis filmuose, bet čia jo pasirodymas – įspūdingas. Beje, noriu paminėti ir garso takelį – vienoje scenoje Džonis šoka pagal dainą „Darude – Sandstorm“. Puikus skonis.

Tad iš esmės jeigu esate žmogus, nelabai mėgstantis pokyčių, o labiau vertinantis tradicijų laikymąsi ir nesikeičiančius dalykus, ir jei pirmosios „Super Džonio“ dalys jums patiko, greičiausiai patiks ir ši. Svarbiausia yra tai, kad filmas tikrai nėra blogas – jis šmaikštus, pralinksminantis ir neprailgstantis. Tačiau jis yra vienodas. Jis yra tai, ką mes jau matėme ne vieną kartą. O tai, na, tiesiog yra tingu. Todėl gerai vertinti filmo negaliu. O jums palieku spręsti, ar naujovės yra gerai, ar vis dėlto turėtų nugalėti tradicijos.