Dokumentinis filmas – check. Istorinis – check. Įdomi tema – check. Nors kruopelytė įdomumo – ???

Taip, bendras lietuvių ir lenkų kurtas istorinis dokumentinis filmas „Žalgirio mūšis“ pasakoja apie – surprise surprise – mums visiems gerai pažįstamą Žalgirio mūšį. Pamatęs anonsą filmu visai susidomėjau, mat buvau pažadėtas niekur negirdėtų istorinių faktų, plius, panašu, gerai suvaidintų ir gražiai nufilmuotų pačio Žalgirio mūšio scenų. Istorija domiuosi vidutiniškai, tačiau jei yra dokumentika apie Lietuvos istoriją, tai iškart sudomina ir verčia nueiti į filmą. Ir ką gi aš ten pamačiau?

Pirmas įspūdis – kodėl rodomas istorijos pasakotojas?? Kažkoks niekad nematytas senis su jam nelabai jam tinkančiu švarku vaikšto po pilį ir pasakoja apie Kryžiuočių Ordino atsiradimą. Ar jis mums turėtų būti įdomus? Ar jis kažkoks žymus istorikas? Galų gale, nors ir filmą puikiai įgarsino Saulius Siparis, kodėl mes vis tiek erzinančiai, lyg tai būtų koks televizinio filmo įgarsinimas, girdime jo balsą?

Gerai, tebūnie jis. Pats pasakojimas iš tikrųjų gan nuosekliai pristato Kryžiuočių Ordiną nuo pat pradžių, ir labai detaliai – turiu omeny tikrai labai detaliai. Jeigu jūs nesidomite istorija labiau negu vidutinis žmogus, daugelis šitos informacijos jums bus labai svetima, ir galite pasijusti lengvai užbombarduotas žiniomis, kurias įsisavinti nepakanka to laiko, per kurį jos tarsi žirniai beriamos į sieną. Nuo pat pirmųjų Kryžiaus Žygių, iki tolimesnių klajonių per Europą, iki įsitvirtinimo tuometinėje Prūsijos teritorijoje – visos šios istorijos pasakojimas užima labai daug laiko. Praėjo bemaž gera valanda, kol galiausiai istorija atėjo iki Žalgirio mūšio. Per tą valandą pamatėme keletą vaidybinių elementų, tokių mini-scenų, trunkančių gal po dvidešimt-trisdešimt sekundžių. Kas yra keista, kad per tas scenas mus buvo pristatomi vis nauji ir nauji veikėjai, kurių toliau tų mini-scenų ir nebematėme. Tai kam? Jeigu kažkoks veikėjas yra pristatomas, aš noriu sužinoti, kas jam nutiks toliau, o ne dvidešimt sekundžių jo gyvenimo, iš kurių ir nesupratau, kodėl mums turėtų jis rupėti.

Šitoks lengvas chaosėlis pamažu kelia įtampą iki pačio mūšio – įvairios politinės bei karinės intrigos, kurių pasėkmė turėtų būti legendinis Žalgirio mūšis. Po ilgo laukimo ir tikrai stipriai užkeltos įtampos, pagaliau ateina laikas pamatyti pačią kovą – tačiau čia ir yra didžiausias filmo nusivylimas. Žalgirio mūšio mes pamatėme maždaug penkiolika-dvidešimt minučių, per kurias buvo parodyta keletas, atrodo, pigios produkcijos suvaidintų kadrų, ir daugybė strateginių aiškinimų. Iš tiesų, tai net pasidarė šiek tiek nuobodu – o mes kalbame apie vieną didžiausių mūšių Viduramžių istorijoje.

Pasibaigus pačios kovos rodymui, mes dar gerą pusvalandį matome Kryžiuočių Ordino saulėlydį – kas, iš tikro, yra visai įdomu, bet kodėl istorijos epilogas yra daug ilgesnis už pačią kulminaciją? Aš suprantu, kad tiesiog norėta tiksliai ir nuosekliai papasakoti visą istoriją, tačiau tai yra nuoširdžiai įdomu tik tuomet, jei studijuojate istoriją ar turite stiprų susižavėjimą ja. Bet paprastas žiūrovas juk nori kažko įdomiau – gal šiek tiek sudramatizuotos Jogailos ir Vytauto istorijos, kokių nors gražesnių mūšio įvykio parodymų. Galų gale, norėtųsi, kad filmas, kurio pavadinimas yra „Žalgirio mūšis“, o ne „Kryžiuočių Ordino istorija“(kas tikrai būtų daug tikslesnis pavadinimas), mums tai ir rodytų.

Galų gale tai gavosi filmas, kurį gal ir būčiau nieko prieš pažiūrėti per LRT sekmadienio popietę, nes tik tokiai atmosferai jis ir tinka. Eiti į kino teatrą, kad pamatyčiau, kaip pusę filmo nepažįstamas žmogus vaikščiotų po pilį ir su užkadriniu balsu gan nuobodžiai pasakotų istoriją, aš nenoriu. Kino teatras yra skirtas magijai – dramai, įvykių hiperbolizavimui, jaunimo sudominimui, ar bent platesniam Lietuvos, o ne Kryžiuočių istorijos atpasakojimui. Televizinei produkcijai ten ne vieta.