Gyvenimas pilnas istorijų: vienos jų įvyksta ir nugrimzta užmarštin, o dalis – įgavusios naują formą keliauja toliau. Vienas tokių būdų istorijai – tapti filmu. Ar jau esate girdėję apie „Žaliąją knygą“? Į lietuviškuosius ekranus ką tik įžengęs filmas, prieš savaitę spėjęs susirinkti keletą garbingų „Auksinių gaublių“ apdovanojimų. Tarp kurių – ir už geriausią scenarijų, kuriam atsirasti padėjo dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje užsimezgusi draugystė.

Ji turbūt tikrai buvo tvirta, jei mes apie tai išgirdome po daugiau nei po pusės amžiaus? Režisierius Peteris Farrelly ryžosi papasakoti pianisto Donaldo Širlio ir apsauginiu klubuose dirbusio Tonio Valelongos istoriją. Donaldas Širlis (akt. Mahershala Ali) – garsus pianistas, išsiruošęs į koncertinį turą į šalies (JAV) pietus. Tačiau šalyje, o ypač pietuose, dar yra gaji segregacija – žmonių skirstymas pagal odos spalvą. Keliauti vienam pavojinga, tad tam pasisamdo apylinkėse „viešaisiais ryšiais“ pagarsėjusį, italų kilmės, apsaugoje dirbantį Tonį (akt. Viggo Mortensen). Leidžiantis į kelią reikia būti pasiruošus daug kam, tačiau daugiausia nutinka to nesitikint. Tai kelio filmas, leisiantis tiek herojams, tiek žiūrovams iš naujo įsivertinti žmogiškųjų vertybių ir draugystės svarbą.

Režisierius Peteris Farrelly turi patirties kuriant komedijas: rašė scenarijus ar prodiusavo tokius filmus kaip „Bukas ir Bukesnis“ (angl. „Dumb and Dumber“, 1994-2014), „Aš, kitas aš ir Irena“ (angl. „Me, Myself & Irene“, 2000), „Pakvaišę dėl Merės“ (angl. „There‘s Something About Mary“, 1998). Tad sukurti komediją – ne toks ir naujas žanras šiam kūrėjui. Tik šis naujausias filmas išsiskiria savo kuriama prasme ir žinute, kurią norima perduoti. „Žalioji knyga“ – jau nėra lėkštokas, garsių komikų vardų prifarširuotas darbas. Tai paliudytų ir gauti minėtieji „Auksiniai gaubliai“: už geriausią scenarijų, už geriausią miuziklą arba komediją, ir už geriausią aktorių antraplaniame vaidmenyje.

Kodėl „Žalioji knyga“, jei tai filmas apie muzikantą? Tais laikais, spalvotiesiems, buvo išleistos specialios knygutės, vadinamos „žaliosiomis knygomis“, su draugiškų vietų apsistoti ar pavalgyti, sąrašu. Septintasis dešimtmetis Jungtinėse Amerikos Valstijose nebuvo svajonių šalis visiems – tavo odos spalva diktavo, kur gali ir negali lankytis, valgyti, pramogauti ar miegoti. Ir toks gidas buvo įduotas Toniui prieš leidžiantis į kelią – tam, kad apsaugotų savo bosą Donaldą, reikia turėti ir visus atsarginius variantus. Herojų patiriami sunkumai parodė, kokie tebebuvo gajūs stereotipai, ir kaip tokių „knygų“ skaitymas iš tikrųjų gali būti naudingas bandant išgyventi draugišku tik apsimetančiame krašte.

Kad ir kaip galbūt dramatiškai skambėtų filmo aprašymas, tas kelias, į kurį jie leidžiasi, – iš tikrųjų labiau komiškas. Bet ta komedija čia sukurta gerąja prasme – visi juokingi dialogai ar scenos yra pateikti subtiliai, o ne tėškiant juos žiūrovams į veidą kaip nenuginčijamą, galutinį faktą. Apskritai, tai vienas geresnių paskutiniu metu matytų scenarijų: abu pagrindiniai veikėjai, tiek Tonis tiek Donas, yra užtektinai išplėtoti, kad suprastum, iš kokios aplinkos ir su kokiu požiūriu jie susitinka. Toje kelionėje matyti ir laipsniškas pokytis, kaip herojai keičiasi ir tampa draugais ir tikrais bendrakeleiviais tame gyvenimo duobių pilname kelyje. Manau, buvo didelė galimybė paslysti kuriant šiuos pagrindinius personažus – vienas vaizduojamas kaip turtuolis, muzikos genijus, tačiau išlaikęs žmogiškumą, nors galima buvo jį rodyti ir labiau pasipūtusį. Tonis – stačiokas, nepasižymintis manieromis tiek kalba, tiek kartais poelgiais, tačiau vėl – išlaikytas santūrus storžieviškumas, jei galima taip pavadinti. Kodėl sakau, kad buvo galimybė šiuos personažus sukurti labiau „demonizuotus“? Nes turime aibę filmų, kur būtent taip yra kuriamas scenarijus, su agresyviai išreikštomis priešpriešomis, hiperbolizuotomis veikėjų ypatybėmis. Džiugu, kad čia to nebuvo, ir filmas tikrai nepavirto į dar vieną, „dar bukesnio“, dalį.

Kartu tai yra ir drama. Niekas nedingsta, nežūsta, ar kaip kitaip nepatiria vien tik „vaizdinių“ dramų. Šiame filme didžioji dalis dramos vyksta per vertybes, per herojų vidinę transformaciją – į gerąją pusę. Ir jos vyksta puikioje, scenarijaus prasme, aplinkoje – spalvomis susiskaldžiusioje visuomenėje. Kuomet labai visiems gražu ir smagu, kai spalvotasis juos linksmina ir groja pianinu, tačiau jau nebesmagu, jei pagrojęs jis įsinori kartu su baltaisiais pavalgyti tame pačiame restorane. Ir pagrindinės dramos taškai čia – mašiną sustabdęs policininkas, kuriam nepatiko, kad baltasis yra vairuotoju spalvotajam, o ne atvirkščiai, todėl uždaręs juos į areštinę; ar momentas, kai koncerto užsakovai ir tos vietos šeimininkai labai džiaugiasi atvykusiu pianistu, tačiau neleidžia sėdėti bendroje restorano erdvėje su kitais, „nes tai prieštarauja taisyklėms“. Tad ši drama – vidinė, kai turi žemintis arba kovoti dėl tokių paprastų, mums, dalykų – valgymo prie stalo, miegojimo viešbučio lovoje o ne varganą skylę primenančiame motelyje, ar elementaraus naudojimosi tualetu pastato viduje, o ne lauke.

Šios drama (ir komedija!), nebūtų tokia puiki be joje vaidinusių aktorių. Štai daug pasiekusį, bet vistiek atstumtą pianistą Doną įkūnijo Mahershala Ali – už tai jis gavo net „Auksinį gaublį“. Priekaištų, kad galbūt jis jo nelabai vertas – nerasčiau nei su žiburiu. Kaip nerasčiau ir storžieviu, bet visgi geraširdžiu, virtusam Viggo Mortensenui. Jam darbo teko daugiau – kaip netapti manieringam, kaip koks Jimas Carrey, tačiau vistiek būti tuo personažu, kuris subtiliai prajuokina žiūrovus. Tiek kūno kalba, tiek kalbėjimo maniera – tikrai aukščiausios klasės vertas darbas. Tačiau ne tik jie – netgi pagalbiniai veikėjai, tokie kaip Tonio žmona Dolores (akt. Linda Cardellini), Donaldo grupės narys Olegas (akt. Dimiter D. Marinov) ar itališkoji Tonio giminė – neužgožiantys, tačiau ir nenublankstantys, mokantys parodyti, kad yra laiku ir vietoje.

Nepamirškim ir filmo techninės pusės, tokios kaip muzikinis takelis ar filmo dailininkai ir kostiumų dizaineriai. Jei tai filmas apie pianistą, faktas, kad čia bus nemažai muzikos. Geros. Ne paauglių žiūrovių širdis virpinantys šių dienų pop kultūros garsai, tačiau subtilesnį skonį demonstruojančios. Nemaža dalis jų – būtent atliekamos pianinu, parodant tuos pianisto Širlio kūrinius, kurių, tikiu, didžioji dalis mūsų nelabai žinojo. Ir štai jums filmas, po kurio tokią muziką įsimylėsite tikrai labiau. O jei nuspręsite daugiau pasidomėti ir pačiu pianistu – filmas bus atlikęs dar vieną gerą darbą. Aišku, yra ir muzikinių intarpų, kurie nebūtinai „pianiniški“ – septintojo dešimtmečio rokenrolas čia taip pat puikiai pritampa. O pritampa jis ne tik prie veikėjų, bet ir viso sukurto dizaino – tas žydrasis automobilis, kuriuo herojai leidžiasi į kelią – tikra pagunda pabuvoti tuose laikuose, gundo viso filmo metu. Kaip ir kostiumai ar Dono bei Tonio namai – pastarasis gyvena kukliai, savo miegamajame įspraudęs ir dviaukštę vaikų lovą, ir Dono – su kilimais ir sostais svetainės viduryje, prikimštos daugybės jo tikrąją kilmę primenančių brangių niekučių.

Jei „Žalioji knyga“ jums – filmas, kuriuo pradėsite naujųjų metų kino maratoną – pasirinkote teisingai. Juokingas, muzikalus, leisiantis iš naujo peržiūrėti ir įvertinti žmogiškąsias vertybes. Filmas, kuriame išspausite įvairiomis emocijomis išreikštas ašaras, tačiau jį pažiūrėję išeisite norėdami būti geresni. Jei šis filmas būtų buvęs sukurtas tais laikais, kuomet gyvavo „Žaliosios knygos spalvotiesiems“ – jis tikrai būtų buvęs į jį įtraukas. Ir jau baltai pavydžiu tiems, kas eisite jį žiūrėti pirmą kartą.