Nuostabus dalykas su video žaidimais, kad jų fantazijai ribų nėra. Su jais galima pasakoti įvairiausias istorijas, vykstančias fantastiškuose, išgalvotuose pasauliuose su visokių sugebėjimų turinčiais herojais. Todėl dauguma video žaidimų adaptacijų pakliūna į rimtą bėdą, kai tuos fantastiškus pasaulius ir herojus reikia įspausti į kur kas siauresnius vaidybinio filmo rėmus su ribotu biudžetu ir žmogiškais aktoriais. Ežiukas Sonikas, šiuo atveju, nėra išimtis. 90-ųjų dešimtmetyje debiutavęs greičiausiai lakstantis gyvūnas yra pagarsėjęs dėl savo nežmoniško greičio ir įvairių platforminių planetų, kuriuose vyksta žaidimo lygiai. Nenuostabu, kad šio veikėjo persikraustymas iš video žaidimo į realų pasaulį virsta didžiausiu stabdžiu.

Siužetas
Trumpas prologas pristato ežiuką Soniką (Ben Schwartz) – greičiausią pasaulio padarėlį, kuris buvo priverstas pabėgti iš gimtosios planetos ir dabar slepiasi Žemėje. Netikėtai atsiradusios naujos galios atskleidžia jo slėptuvę ir jo ateiviška kilme bei supergaliomis susidomi blogasis Daktaras Robotnikas (Jim Carrey). Gresiant pavojui, Sonikas kreipiasi pagalbos į mažo miestelio šerifą Tomą (James Marsden) ir kartu išsiruošia į kelionę ieškoti magiškų žiedų, leisiančių jam pasprukti į kitą planetą.

Filmas
Soniko atvedimas į tikrąjį mūsų pasaulį atsispindi vizualinėje filmo pusėje. Be abejonės, naujasis dizainas buvo žingsnis į gerą pusę, dabar ežiukas kur kas panašesnis į savo video žaidimo veikėją. Kita vertus, žiūrint filmą galima suprasti, kodėl originaliai buvo pasirinkta, kad ir kokia siaubinga, tačiau realistiškesnė veikėjo išvaizda. Dabar kompiuteriniai efektai yra, taip sakant, per daug kompiuteriniai. Ryškiai mėlynas ežys bei taip pat raudonai šviečiantys robotai labai išsišoka, kai yra įkeliami į pilkas ir blankias filmo realybės spalvas. Sonikas tiesiog sunkiai derinasi prie tikro pasaulio ir per akivaizdžiai matosi, kad aktoriai bendrauja ir kalbasi su tuščia vieta, į kurią bus vėliau įpaišytas pagrindinis veikėjas. Taip pat scenaristams tikriausiai ne kartą kilo galvos skausmas ieškant būdų kaip pristabdyti greičiausią pasaulio ežį. Šiame filme Sonikas, galintis bet kada teleportuotis tarp planetų ir jas apibėgti per minutę, praleidžia didžiąją laiko dalį mažame miestelyje ir keliauja mašinos keleivio sėdynėje. Retkarčiais filmas paleidžia Soniką nuo grandinės ir tada pateikia geriausias scenas, tačiau visumoje filmui labai trūksta energijos, kurią galėtų suteikti pagrindinis veikėjas. Štai tokie apribojimai.

Nepaisant to, kad Soniko žaidimai buvo itin populiarūs 90-aisiais ir dauguma jo gerbėjų jau yra suaugę, filmas taikosi į jaunąją auditoriją. Mielai atrodantis ir kailiniuotas pagrindinis veikėjas bei spalvingi efektai yra skirti patraukti vaikų akį. Tai taip pat reiškia, kad „Ežiukas Sonic“ sau aukštų standartų neužsikelia. Siužetas yra siaubingai paprastas, juokeliai paviršutiniški, filme nėra nieko originalaus ar šviežio, viskas jau matyta. Negana to, ir čia jau nebūtinai iš blogos pusės, istorija kartais pateikia tokių siaubingai klišų momentų, kad „Ežiukas Sonic“ jaučiasi atkeliavęs iš to paties 90-ųjų laikotarpio, kai populiarieji filmai leido sau būti kvailesni. Tikiu, kad atsiras krizenančių iš tik vaikiškuose filmuose vykstančių karinių apsitarimų, kur aplink stalą susėdę susiraukę dėdės šneka labiausiai nuvalkiotomis frazėmis. Arba šypseną sukels detalės, kaip pagrindinis blogietis, pasivadinęs savo buveinę „Blogio Laboratorija“ (angl. „Evil Lab“).

Tikriausiai ir ne sutapimas, kad pagrindinio blogiečio vaidmenį atlieka Jimas Carrey – relika iš 90-ųjų dešimtmečio. Daktaras Robotnikas atrodo lyg ištrauktas iš jo auksinio komedijų laikotarpio ir tokių vaidmenų kaip „Eisas Ventura: Gyvūnėlių Detektyvas“ (angl. „Ace Ventura: Pet Detective“) ar „Kaukė“ (angl. „The Mask“). Jimas Carrey pateikia piktadarį tiesiai iš animacinio filmuko, daug rėkdamas ir siaubingai pervaidindamas su įmantriomis veido išraiškomis. Daktaras Robotnikas turėtų pamaloninti fanus, kurie pasiilgo lengvabūdiško ir komiško aktoriaus, ir tai neabejotinai yra vienintelė tvirta rekomendacija šiam filmui.

Likęs pagrindinis žmogiškasis aktorius Jamesas Marsdenas irgi nėra prastas. Jam šiame filme tenka susidraugauti su kompiuteriniu padaru ir aktorius turi pakankamai simpatiškumo ir charizmos, kad įtikintų žiūrovus šios draugystės tvirtumu. Tuo tarpu, kalbant apie patį Soniką, jaučiasi, kad už jį labiau atsakingi buvo ne rašytojai, o marketingistai. „Sony“ studija yra liūdnai žinoma dėl agresyvaus prekių ženklų įbrukimo į savo populiarius filmus ir jų riebaluoti pirštai ištepliojo ir pagrindinį herojų (šnekant apie anglišką, o ne dubliuotą versiją). Rezultatas yra veikėjas, kuris atlieka savo vaikiškos istorijos paskirtį kaip naivus ir mielai įkyrus gyvūnėlis, bet tuo pačiu yra matęs „Žvaigždžių Karus“ (angl. „Star Wars“), „Greitus ir Įsiutusius“ (angl. „Fast and Furious“), žino kas yra Amazon bei šoka flossingą (tą šokį, kurį visi vaikai žino). Kitaip sakant, Soniko humoras yra išanalizuotas pagal tai kas yra populiaru ir yra ne vietoj brukamas nejuokinguose juokeliuose.

Išvada
Nes galų gale yra tik vienas paprastas atsakymas į visus nepavykusius kūrybinius sprendimus. Kodėl Soniko filmas turėjo būti vaidybinis, kur pagrindinis herojus negali pilnai išnaudoti savo galių? Kodėl filmas skirtas vaikams, kurie kažin ar apskritai žaidė Soniko žaidimus? Ir kodėl jam reikia dažnai cituoti pop kultūrą? Atsakymas paprastas – pinigai ir galima nauja frančizė. Geras dalykas apie „Ežiuką Sonic“, kad tai yra trumpas ir neskausmingas filmas. Istorija ir juokeliai matyti ir girdėti, bet viskas susižiūri lengvai, o blogietis Jimas Carrey yra papildomas pliusas. Tačiau „Ežiukas Sonic“ labiau funkcionuoja kaip korporacinis produktas nei pramoginis filmas. Juk ne veltui, kaip ir visos superherojaus gimimo istorijos, jis užsibaigia su papildoma scena po titrų, raginančia laukti naujų Soniko nuotykių.