Už lango pradėję pūsti atšiauresni vėjai į kino teatrus atpučia ir puokštę kokybiško amerikietiško kino. Oskarų sezonams besirengiančios studijos patiekia žiūrovams ir kritikams to, kas, jų nuomone, galėtų pelnyti auksinio karžygio statulėlę.

Vienu pirmųjų Oskaro sezono pranašų galima laikyti su lapkričio vėsa į ekranus atkeliavusia sporto drama „Le Manas’66. Plento karaliai“ (angl. „Ford vs Ferrari“). Realiai nutikusiais įvykiais paremtas filmas pasakoja apie amerikiečių automobilių milžino „Ford“ planą nuo sosto nuversti lenktynių gigantą „Ferrari“.

Nuo 1960 m. šešerius metus raudonieji italų „eržilai“ lipdavo ant aukščiausios 24 valandas vyksiančių Le Mano lenktynių pakylos. Tam, kad būtų nuverstas nuo sosto „Ferrari“, „Ford“ į pagalbą pasitelkia buvusį Le Mano lenktynių nugalėtoją ir automobilių inžinierių Kerolį Šelbį (akt. Mattas Damonas) ir sunkaus būdo lenktynininką Keną Mailsą (akt. Christianas Bale‘as). Šie du vyrai pasauliui pristatė aukso raidėmis į lenktynių istoriją įsirašiusį „Ford GT40“.

„Le Maną‘66“ galima pavadinti pagal geriausias žanro tradicijas sukalta sporto drama. Ekrane mes išvystame, atrodytų, neįmanomo tikslo siekiančius veikėjus. Ir jei tai jums skamba saldžiai, tai taip, tai ir yra saldu. Iš pradžių gali pasirodyti, kad „Le Manas‘66“ bando įprasminti jau devalvuotą „amerikietiškosios svajonės“ idėją.

Iš vienos pusės parodyti, kaip, labai norint ir nepasiduodant, galima pasiekti tai, kas atrodo be galo sunku. Iš kitos pusės, šiek tiek padvelkia ir raudonomis, baltomis juostelėmis ir žvaigždutėmis mėlyname fone išmarginta retorika „Amerika geriausia, Amerika visur pirma!”. Tačiau režisierius Jamesas Mangoldas ir būrys scenaristų nepaslydo ir, nors vaikščiojo plona riba, nepateikė mums dėdę Semą šlovinančio pusfabrikačio. Ne, jie, kaip ir minėjau, mums padovanojo kokybišką dramą.

Nepavirsti Amerikos šlovinančia beskonybe filmui padėjo gana akivaizdžiai parodytas milžiniškų korporacijų darbo mechanizmas. Tikriausiai, jei „Ford“ pakeistume „Coca-Cola“ ar šiems laikams aktualesniu „Amazon“, didelio skirtumo neišvystume. Biurokratinėje raizgalynėje kiekvienas korporacijos sraigtelis yra pats sau svarbus, tačiau tuo pat metu ir jaučiantis, kad virš jo yra viršesnių sraigtelių, o virš jų viršesnių ir t.t.

Tokioje sistemoje žmonės praranda jausmus ir jiems svarbiausi yra rezultatai, ataskaitos, įvaizdis. Vienoje filmų scenų Mailsas klausia Šelbio, ar šis tikrai tikisi, kad „Ford“ jam leis daryti, tai ką jis nori. Nes jis turės atsiskaitys vieniems vadovams, kurie turės atsiskaityti kitiems vadovams ir taip pasaka be galo. Kiekvienam vadovui po vadovą. Toks švelnus kafkiškas prieskonis.

Ir šiame popierių ir ataskaitų į priekį vedamame purvyne labai gražiai atsiskleidžia pagrindiniai veikėjai. Mailsas ir Šelbis nėra pilkos biuro žiurkės, juos eiti pirmyn ir gyventi veda aistra. Ir šioje vietoje „Le Manas‘66“ ima žibėti gražiausiomis sporto dramos spalvomis. Ekrane mes matome vyrišką draugystę, tikslo siekimą, keletą jautrių pokalbių apie svajonių siekimą. Ir tai, apie ką yra „Le Manas‘66“ yra puikiai įprasminama viena iš paskutinių scenų, kurioje, tiesiogine šio žodžio prasme, kepurė yra nukeliama ne prieš įvaizdį, o prieš meilę ir aistrą, tam, kas suteikia gyvenimui prasmę.

Labai holivudiška? Taip. Kiek saldoka? Taip. Bet šitas cukrinis pyragėlis susivalgo skaniai, nes gerai sukalti dialogai, režisūriniai štrichai ir stipri vaidyba mums padovanoja, kad ir nudailintą, bet kokybišką produktą. „Le Manas‘66“ turėjo nuvilti tuos užklydėlius, kurie manė pamatysią kažką panašaus į „Greitus ir įsiutusius“, tik su senesniais automobiliais. Filmo pagrindiniu varikliu (kalambūras pavartotas sąmoningai) tampa žmogiška drama, o ne lenktynių trasoje vykstantis veiksmas. Juostoje pokalbis ir žmogiška emocija yra svarbiau už variklio griausmą ar svylančias padangas.

Per dvi su puse valandos trunkantį filmą tikrosios lenktynės vyksta kokį pusvalandį. Tad į „Le Maną‘66“ traukti vertėtų ne tiems, kurie mėgsta „Greitus ir įsiutusius“, o tiems, kuriuos žavėjo Rono Howardo „Lenktynės“ (angl. „Rush“), Clinto Eastwoodo „Nenugalimas“ (angl. „Invictus“) ar Bennetto Millerio „Žmogus, pakeitęs viską“ (angl. „Moneyball“). „Le Mana’66“ veikiau yra filmas ne apie rezultatą (lenktynes ar pergalę jose), o apie jo siekimą. Tačiau verta pagirti ir už rezultato pademonstravimą, nes paskutinis filmo veiksmas Le Mane pasižymėjo tikrai gera režisūra ir kameros darbu.

Pirmuoju smuiku aktorių kolektyve groja svorio metimo ir priaugimo čempionas Christianas Bale‘as. Vienas talentingiausių šių laikų Holivudo aktorių serviruoja eilinį gerą savo pasirodymą, įkūnydamas sunkaus charakterio ir šiek tiek impozantišką asmenybę. Kokybiškai atlikti vaidmenys jau tampa eiline C. Bale‘o diena ofise, kuri gali jam atnešti ir Oskaro nominaciją. Mattas Damonas šiek tiek nublanksta prieš savo ekrano kolegą, tačiau jam teko kiek paprastesnis ir labiau tradicinis vaidmuo. Tačiau nors aktoriui tekęs Kerolis Šelbis ir buvo veikiau „teisingo amerikiečio“ vaidmuo nei aktorinis iššūkis, tačiau tai toli gražu nereiškia, kad Mattas Damonas pasirodė blogai. Priekaištauti sunku ir kitiems aktoriams. Labiau norisi pakritikuoti scenaristus, kurie antraplanius veikėjus pavertė vienaplaniais, gana standartiniais, o kartais net karikatūriniais personažais.

„Le Manas’66. Plento karaliai“ nors ir yra standartinė, tačiau stipri ir kokybiškai sukalta holivudinė drama. Gero pagrindinių aktorių darbo, gana kokybiškai sukalto scenarijaus ir stiprios režisūros maitinamas variklis užkuria ir į priekį veža filmą, kuris gal ir nepateks į kino Olimpą, bet garantuos daugeliui žiūrovų malonų laiką kino salėje. Po „Le Mano‘66“ jums pakvips ne tik svylančiomis padangomis, bet ir ateinančiu Oskarų sezonu, kuris atneš vis daugiau kokybiško holivudinio kino į Marijos žemę.