Žinai, kad žiūri mažai siaubo filmų, kai išsigąsti išgirdęs frazę „Mes – amerikiečiai“.

Jordan Peele, režisierius, 2017-aisiais debiutavęs su puikiu filmu „Pradink“ (angl. „Get Out“), grįžta su dar vienu bandymu mus išgąsdinti – „Mes“ (angl. „Us“). Pirmas išstojimas tikrai buvo vykęs – „Pradink“ pamėgo tiek siaubo fanai, tiek žiūrovai, nelabai linkę į šį žanrą. Aš, beje, vienas iš jų – siaubas niekada nebuvo mano arkliukas, tačiau Jordan Peele debiutas manęs abejingo nepaliko ir iš kino salės išėjau patenkintas. Taigi, kartelė su debiutu užkelta aukštai. Ar pavyko Peele pasiekti ją ir gal net užkelti dar aukščiau?

Na, ir taip, ir ne. Faktas toks, kad jei eisite į filmą tikėdamiesi kažko panašaus į „Pradink“ – nusivilsite. „Mūsų“(ha) stilius, struktūra ir tonas yra kitoks, labiau primenantis septyniasdešimtųjų siaubo filmus, tačiau su daug daugiau komiškų elementų, negu jų buvo „Pradink“. Ir jie gan keistai sumaišyti – atrodo, vieną minutę jauti baimę, kitą minutę jau juokiesi, ir problema tame, kad baimę pakeisti juoku yra daug lengviau negu juoką baime, nes po juokingos scenos scenos prasidedant baisiai, linksmumas žiūrove dar užsilikęs, tad jis nevertina scenos rimtai ir nebepriima gąsdinančio efekto. Tad išėjau iš filmo besijausdamas lyg pažiūrėjau komediją su siaubo elementais, o ne atvirkščiai. Nesakau, kad man tai nepatiko – ypač kaip žmogui, kuris tikrai nėra didžiausias siaubo filmų gerbėjas. Tačiau šio žanro fanai gali nusivilti neradę savo taip mėgstamos emocijos „Mumyse“(ha). Taip pat struktūra – jeigu „Pradink“ labiau paaiškino viską filmo viduryje, ir pabaigoje leido kulminacijai tiesiog vystytis pačiai žiūrovui bežiūrint, čia žiūrovas iki pat pabaigos paliekamas nežinioje ir jam atskleidžiama tik po mažą detalę siužeto.

Gerai, užteks lyginti, pažiūrėkime į „Mus“(ha) kaip į nepriklausomą kūrinį. Silpniausia ir labiausiai nuvylusi dalis – siužetas. Labai neaiškus ir per daug nelogiškas bei komplikuotas, kurį buvo galima išspręsti kažkaip geriau ir naudingiau išnaudoti scenas, nes per vidurį filmo, atrodo, vyksta dalykai, kurie absoliučiai neturi jokios varomosios jėgos istorijai. Kas nutiko Jordan Peele? Gal dėl to, kad šįkart nebuvo bandyta daryti kažkokios socialinės kritikos apie rasizmą, tapo kažkiek sunkiau nuspręsti, kokia filmo pagrindinė mintis? Nežinau. Bet norėčiau apkarpyti šį filmą ir palikti tik scenas, būtinas siužetui, bet vargu, ar tuomet filmas ištemptų valandą. Na, su scenarijum šiek tiek prašauta.

BET – yra dalykų, kurie nuoširdžiai tai atsveria. Visų pirma – vaidybą. O Dieve, duokit pagrindinei aktorei Lupita Nyong‘o Oskarą(žinau, kad jau vieną turi, bet nusipelno ir dar vieno). Ji čia absoliučiai nuostabi. Taip pat ir visi kiti – ypač aktoriai, vaidinę vaikus. Atranka padaryta itin kruopščiai, ir visi savo rolę suvaidin fantastiškai – ypač turint omeny, kad jiems reikėjo vaidinti iš esmės dvi roles, nes praktiškai kiekvienas veikėjas turėjo savo bloguosius antrininkus.

Kinematografija – WOW. Matosi, kad Peele nemažą įtaką padarė Kubrickas, nes yra panašumų, bet aišku, jokiu būdų nesakau, kad tai plagijavimas – tai labai skoningai padarytas savotiškas pagerbimas. Jeigu esate gražios kinematografijos gerbėjas, „Mes“ jums bus desertas akims. Taip pat aukščiausius pagyrimus turiu garso takeliui – labai šauniai sukuria atmosferą, kelia įtampą ir net sukuria šiokią tokią nostalgiją, nes čia taip galime jausti nežymią septyniasdešimtųjų siaubo filmų įtaką. Beje, muziką kūrė tas pats kompozitorius kaip ir filmui „Pradink“. Tikiuosi, kad jis ir toliau bendradarbiaus su Jordan Peele.

Supratau, kad praktiškai nė žodžiu neužsiminiau, būtent apie ką yra „Mes“. Žinot ką – taip ir palikime. Viską, ką norėjau, pasakiau, o jei norėsite sužinoti, apie ką yra visa tai, ką čia dabar perskaitėte, nueikite pasižiūrėti filmo. Tikrai nuoširdžiai rekomenduoju, net jei ir nesate siaubo filmų mėgėjas. Gal net ir YPAČ jei nesate siaubo filmų megėjas.