Pirmoji filmo „Monstrų viešbutis“ (angl. „Hotel Transylvania“) dalis kino teatruose pasirodė 2012-aisiais. Filmas buvo gerai įvertintas žiūrovų bei kritikų ir netgi apdovanotas Auksiniu gaubliu. Filme pasakojama apie grafą Drakulą bei jo draugus monstrus, kurie atvyksta pailsėti į grafui priklausantį Monstrų viešbutį. Šis viešbutis buvo pastatytas tam, kad visi monstrai čia galėtų netrukdomi pailsėti ir atsipalaiduoti. Monstrai vengia žmonių ir stengiasi nuo jų laikytis kuo atokiau. Viešbutis tam ideali vieta. Tiesą sakant, joks žmogus per daugiau nei šimtą metų dar nebuvo čia įkėlęs kojos. Tačiau vieną dieną į viešbutį įžengia neprašytas svečias – jaunuolis, vardu Džonis – žmogus! Pirmoji dalis baigiasi tuo, jog Džonis tampa monstrų šeimos dalimis. Po trijų metų didžiuosiuose ekranuose išvydome ir antrąją dalį, kuri mažai kuo nusileido originalui. Čia veiksmas vyksta jau po septynerių metų, Džonis ir Drakulos dukra Meivė jau sukūrę šeimą ir rūpinasi sūneliu Denisu. Monstrų viešbutis jau atviras ir žmonėms.  Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai viešbutį aplanko senelis, pats grafas Vladas Drakula.

Ką tik pasirodė ir trečioji istorijos dalis – „Monstrų viešbutis 3: atostogos“ (angl. „Hotel Transylvania: Summer vacation“). Jau pats pavadinimas pasako, apie ką šis filmas. Grafas atrodo kaip nesavas ir tai jo draugams kelia nerimą. Visa smagi monstrų (ir ne tik) kompanija nusprendžia nustebinti Drakulą ir paruošia staigmeną – monstrų kruizą. Visi bičiuliai apsistoja didžiuliame laive ir išplaukia Bermudų trikampio link. Ko monstrai nežino yra tai, kad grafą kankina ne nuovargis, o vienatvė. Po žmonos netekties jis jaučiasi vienišas, tačiau čia pasirodo laivo kapitonė Erika…

Retas animacinis filmas išsiskiria sudėtingu scenarijumi. Ne išimtis ir ši istorija – scenarijus gan paprastas ir nuspėjamas, tačiau be siužeto skylių. Nors jauniesiems kino žiūrovams originali istorija nėra svarbiausiais dalykas, vyresniesiems –  jis svarbus. Vaikai dažniau žavisi animacija, pokštais, veiksmo gausa. Suaugusiems ne mažiau svarbus yra ir scenarijus, kitaip filmas bus tiesiog nuobodus. Ši juosta manęs per daug nenustebino. Istorija nėra sudėtingesnė nei pirmųjų filmų. Yra ir vienas siužeto vingis, galintis nustebinti mažiau atidų žiūrovą. Filmo siunčiama žinutė taip pat niekuo nesiskiria nuo pirmųjų dviejų – nors ir esame visi skirtingi, tačiau visi esame lygūs ir galime gyventi draugiškai.

Man patiko kaip filmukas pastatytas. Pakankamai dėmesio skiriama tiek istorijai, tiek ir juokeliams. Monstrų kruizui artėjant prie Bermudų trikampio, atskleidžiama vis daugiau paslapčių ir jaučiama kaip artėja kulminacija, filmą norisi žiūrėti iki galo. Pati kulminacija yra filmo pabaigoje ir man pasirodė, jog ji galėjo būti parodyta anksčiau. Gali atrodyti, jog pabaigai skirta per mažai laiko. Kitas dalykas, kuris man nepatiko – naujoji veikėja Erika. Tiek kaip ji atrodo, tiek jos būdo savybės ir poelgiai filme neatrodė gerai. Prie visos filmo veikėjų kompanijos ji nepritapo. Nors kūrėjai ir siekė, jog Erika susilauktų žiūrovų simpatijų, ją pamėgti man buvo sunku. Visi kiti veikėjai atskleisti geriau. Kiekvienas išsiskiria savo unikaliu charakteriu bei monstriškomis savybėmis, o didžioji dalis juokelių ir yra susiję su šiomis savybėmis. Aišku pasitaikė ir keli lėkšti pokštai, kurių filme galėjo nebūti. Buvo ir pora pokštų, kuriuos suaugusieji supras kitaip nei vaikai. Vienas jų – nuo gyvenimo rutinos ir vaikų auginimo pavargusi vilkolakių pora. Nereikia pamiršti, jog tai filmas apie monstrus ir dalis pokštų gan žiaurūs, pavyzdžiui krentančios kūno dalys. Kartais pavartojamos ir tokios frazės, kaip „noriu tave nužudyti“.

Filmas išsiskiria savo neįprasta animacija. Veikėjai, objektai nepavaizduoti perdėtai mieli. Jie atrodo šiek tiek kraupokai, kiekvienas turi kokią nors hiperbolizuotą kūno dalį. Tai gali būti neįprastai ilgos Drakulos kojos, labai storas raganos liemuo, ilga vilkolakio nosis ar didžiulės garbanos. Net kruizinis laivas pavaizduotas neproporcingai aukštas. Šis kraupokas stilius dera prie filmo temos – monstrų ir po kurio laiko filmo kitaip įsivaizduoti jau nebegalima.

Garso takelis yra viena stipriausių filmo pusių. Kas kiek neįprasta animaciniams filmams, šiame buvo daug klubinės, šokių muzikos ir ji filmui puikiai tiko. Tokia muzika nustebino ir suteikė dar daugiau komiškumo. Pora kartų negalėjau sustoti judėti kėdėje. Pabaigoje mūšis tarp gerųjų ir blogųjų filmo veikėjų taip pat susijęs su muzika ir buvo vienas geriausių sprendimų filme. Ne vienas šio mūšio metu nuoširdžiai kvatojosi, plojo rankomis ar net šoko…

Lietuviškas įgarsinimas nebuvo blogas, tačiau pasistengti buvo galima labiau. Keliose vietose balsas buvo tiesiog per garsus, spiegiantis. Buvo galima daugiau padirbėti verčiant žodžius. Kelios lietuviškos eilutės nuskambėjo kvailai ir buvo lengva pažinti tingų vertimą iš anglų kalbos.

Apibendrinant galima pasakyti, jog tai pirmųjų dviejų filmų vertas, bet jų nepralenkiantis, tęsinys. Pasakojama istorija nėra stipriausia filmo dalis, tačiau siunčiama žinutė yra šilta ir pozityvi. Filmas neprilygs „Disney“ ir „Pixar“ šedevrams, bet nė vieno žiūrovo nuvilti neturėtų. Iš kitų animacinių filmų šis išsiskiria savo stiliumi bei originaliu garso takelio panaudojimu.