Turbūt net nebūtina turėti televizoriaus, kad suprastum, ką reiškia tipinis šeštadienio pirmojo pusdienio filmas. Pradedant šuniu – beisbolo žaidėju, baigiant šnipų vaikučiais, šis filmų tipas turi gana lengvai atpažįstamą braižą – nemažai lėkšto humoro, šiek tiek ne per daug sukrečiančios dramos ir daug nuo realybės atitrūkusio turinio vaikams. Išėjusi iš „Namo su laikrodžiais paslaptis“ kino seanso, pagalvojau, kad šis naujausias Eli Roth režisuotas filmas idealiai nuguls į tų šeštadieninių filmų lentyną.

Siužetas

Filmas prasideda, kai dešimtmetis berniukas Liujisas po savo tėvų mirties persikrausto gyventi pas kiek ekscentrišką, bet geros širdies dėdę Džonataną. Neplanuoti nuotykiai prasideda jau pirmą naktį, kai name, į kurį atsikrausto berniukas, pradeda vykti į stebuklus panašios keistenybės. Netrukus paaiškėja, jog Liujiso dėdė – burtininkas, nuolat su juo laiką leidžianti kaimynė Cimerman – geroji ragana, o pats namas slepia keistoką paslaptį. Pasirodo, anksčiau čia gyvenęs blogasis burtininkas Aizekas tarp jo sienų paslėpė laikrodį, kurį naujoji trijulė viso filmo metu bando atrasti ir sunaikinti.

Nuo kraupių siaubo filmų suaugusiems prie pasakų vaikams

Ankstesni pavyzdžiai rodo, kad fantastikos su lengvais siaubo elementais žanras vaikams nėra pati lengviausia užduotis. Bandydami sukurti kažką panašaus, vieni susilaukė nenuginčyjamos šlovės (pavyzdžiui, Stivenas Spilbergas ir jo 90-ųjų klasika vaikams – „Ateivis“ ar Ričardas Doneris ir jo filmas „Padaužos“), o kiti buvo pakankamai išjuokti (pavyzdžiui, ir Lietuvoje savaitgaliais dažnai rodytas „Mano mielas marsietis“).

Kalbant apie „Namo su laikrodžiais paslaptį“, nemažai nerimo kėlė ankstesnė režisieriaus Eli Roth patirtis. Šis iki šiol buvo geriau žinomas kaip kraują stingdančių siaubo filmų, tokių kaip „Nakvynės namai“ kūrėjas, o ne vaikiškų filmų režisierius. Taigi, dar prieš peržiūrą darėsi įdomu, ar režisieriui pavyks sukurti filmą vaikams, kurio jie nesapnuos košmaruose artimiausius metus.

Visgi, panašu, kad to paties pavadinimo Džono Belerso novelės ekranizacija sąlyginai nusisekė. Nepaisant to, jog filmo metu kartais ir tekdavo nevalingai krūptelti dėl staigiai pasirodančių gąsdinančio kadrų (vadinamųj „jump scares“), režisierius gana lengvai išlaviravo tarp pasakos vaikams ir patrauklaus filmo suaugusiesiems. Nors kūrėjams iki filmo pabaigos ir nepavyko išlaikyti kiek Skorsezės „Hugo“ primenančios kinematografiniais sprendimais kuriamos magijos, apskritai sukurta aura turėtų pritraukti ir vaikų, ir vyresnių žiūrovų  dėmesį.

Vaikiški pokštai ir paviršutiniškas turinys

Be pagrindinės siužetinės linijos, kūrėjai bando juostoje integruoti ir daug kitų temų, kas siužetą padaro kiek komplikuotu ir gana paviršutinišku. Filme galima matyti ir keistuolio naujoko bandymus pritapti mokykloje, ir naujas vaikiškas draugystes su populiariausiu vaiku, ir menkas pastangas bandant plėtoti vidinę dramą besiilgint šeimos. Visgi, filmo tempas tokiems bandymams apimti gilesnius kontekstus yra kiek per greitas ir visa tai yra greitai užgožiama daugybės magijos efektų ir vaikiškų juokų.

Tiesa, abu šie elementai irgi kiek nuvilia. Kalbant apie techninę pusę, vietomis susidarė įspūdis, kad kai kurie skraidantys objektai buvo kur kas geriau atvaizduoti „Hario Poterio“ filmuose dar prieš daugiau nei 15 metų nei šiame 2018-ųjų filme. Na, o humoras juostoje daugiausia kuriamas iš bezdalų ir vėmalų. Panašu, kad tokiu būdu Eli Roth bandė desperatiškai išsaugoti vaikų dėmesį kartais ne visada įtraukiančiuose scenarijaus vingiuose. FIlme buvo visko, kas yra juokinga penkiamečiams ir atrodo gan kvaila vyresniems – vemiančios daržovės, į visas puses besišlapinantys kūdikiai ir nuolat ne vietoj besituštinantis naminis gyvūnas.

Neišnaudotas aktorių potencialas

Nemeluosiu teigdama, jog režisieriui pavyko suburti visai neblogą aktorių komandą. Keistuolį dėdę Džonataną filme įkūnijo Jack Black, gerąją raganą – Cate Blanchett, o blogietį Izaoką – Kyle MacLachlan. Visgi, iš viso šito puikiai žinomo trejeto, man teigiama prasme išskirti norėtųsi tik Cate Blanchett. Aktorė puikiai įkūnijo vienišą kilnios, bet sudaužytos širdies raganą, kuri yra pasiruošusi visą savo meilę atiduoti naujai jos gyvenime atsiradusiam kaimyno vaikui, kas matosi jau vien iš jos žvilgsnio. Gaila, kad taip pat pagirti negaliu likusių dviejų suaugusiųjų aktorių – Jacko Blacko ir Kyle’o MacLachlano. Kol Jackas Blackas nežibėjo savo perspaustomis emocijomis, MacLachlanui apskritai kiek trūko eterio. Šis aktorius pasirodydavo tik nespalvotuose praeities epizoduose, kur apskritai neturėjo dialogo eilučių, nors stipriu antagonisto charakteriu turėjo potencialo išgelbėti dalį siužeto. Dešimtmetį Liujisą įkūnijęs Owenas Vaccaro taip pat nepaliko didelio įspūdžio – viso filmo metu jis daugiausia išsižiojęs stebėjosi vykstančia magija, atrodė pakankamai pasimetęs, bet jokių kitų stiprių emocijų neparodė.

Reziumė

Esu linkusi manyti, kad „Namo su laikrodžiais paslaptis“ taip ir negaus progos tapti penktadienio vakaro filmu visai šeimai, o nuguls tiesiai į šeštadienio ryto filmų lentyną kartu su bezdžionėmis–akrobatėmis, šunimis – beisbolo žaidėjais ir šnipų vaikučiais. Na, geriausiu atveju, bus rodomas Helovino sezono metu kartu su kitais kiek baugiais filmais vaikams. Nors filmo kūrėjams ir pavyksta sukurti gana magišką atmosferą, į juostą įtraukti tokius visų vaikų vaikiškų svajonių herojus kaip atgyjantis fotelis–šuo ar krūmas–liūtas, gana paviršutiniškas turinys ir neįspūdingas aktorių pasirodymas filmą užstrigdina vidutiniokų sąraše.