„Disney“ animacinės klasikos vertimas į vaidybinius filmus neaplenkė ir gerai žinomos pasakos apie Miegančiąją gražuolę. Tik, priešingai nei šiemet buvo pasielgta su „Liūtu karaliumi“ (angl. „The Lion King“), kai naujoji versija kadras į kadrą atkartojo savo pirmtakę, 2014 m. pasirodžiusi Miegančiosios gražuolės interpretacija mažai ką turėjo bendro su originaliąja Charles‘o Perrault pasaka. Tuokart „Disney“ pasiliko tik patį pasakos karkasą ir viską pateikė iš kiek neįprastos – piktosios krikštamotės Maleficentės – perspektyvos. Juosta visame pasaulyje surinko daugiau kaip 750 milijonų JAV dolerių, o žinant Holivudo apetitą lengviems pinigams tęsinio pasirodymas tebuvo laiko klausimas (juolab, kad nedviprasmiškų užuominų į tai buvo jau pirmajame filme). Tad – anokia staigmena – „Piktadarės istorijos“ (angl. „Maleficent“) antroji dalis pasiekė kino ekranus ir iš jų į mus vėl žvelgia raguotoji fėja – Angelina Jolie. Tiesa, juostos režisavimą iš pirmosios dalies kūrėjo Roberto Strombergo perėmė norvegas Joachimas Rønningas, gimtinėje ir už jos ribų pagarsėjęs tokiais filmais kaip „Maksas Manusas“ (angl. „Max Manus: Man of War“, 2008 m.) ir „Kon-Tikis“ (norv. „Kin-Tiki“, 2012 m. ), o Holivude jau spėjęs kojas apšilti su (tiesa, nelabai vykusia) penktąja „Karibų piratų“ (angl. „The Pirates of the Caribbean“) dalimi „Salazaro kerštas“ (angl. „Dead Men Tell No Tales“, 2017 m.).

Trumpai apie filmo siužetą

Princesė Aurora (akt. Elle Fanning) po savo tėvo karaliaus žūties tapusi šalies karaliene, sėkmingai (ar kartais nelabai) vadovauja gausybei fantastinių būtybių ir kaip ant sparnų skrajoja po žydinčią ir fėjomis dūzgiančią girią. Netrukus šitaip skrajoti priežasčių dar padaugėja, nes Auroros mylimasis princas Filipas (akt. Harris Dickinson) pasiperša ir Aurora sutinka už jo tekėti. Pagaliau išsipildys jųdviejų svajonė ir šalys, kurias natūraliai skiria upė, susivienys. Apie būsimas vedybas pranešęs savo tėvams – karaliui Džonui (akt. Robert Lindsay) ir karalienei Ingritai (akt. Michelle Pfeiffer) – princas Filipas nori juos supažindinti su būsimąja nuotaka, tačiau karalienė užsigeidžia į svečius pasikviesti ne tik būsimą marčią, bet ir jos krikkštamotę Maleficentę (akt. Angelina Jolie), po Auroros tėvų mirties likusią vienintelę jos globėją. Tačiau Maleficentės visiškai nežavi mintis, kad Aurora užaugo ir reikės ją paleisti. Vis tik įkalbinta išmintingojo varno Diavalio (akt. Sam Riley) Maleficentė deda visas pastangas pasirodyti maloni ir nesugadinti krikštaduktės būsimos laimės. Bet niekas nė neįtaria, kad po saldžiomis šypsenomis ir mandagiomis frazėmis slepiasi intrigos ir tik ieškoma nesantaikos obuolio….

Klišėm, štampais paramstyta ir efektais uždangstyta

Niekam ne naujiena, kad jau ilgą laiką Holivudas springsta tęsiniais, perdirbiniais, priešistorėmis, šalutiniais projektais ir kuo tik nori, bet ne originaliomis istorijomis. Gerai, galbūt ir 2014 m. „Piktadarės istorija“ ir nebuvo originalumo viršūnė, nes, šiaip ar taip, rėmėsi klasikine pasaka, bet vis tik sugebėjo šiek tiek nustebinti vien jau tuo, kad pasakojimas buvo pateiktas iš netradicinės – t. y. blogojo personažo – perspektyvos.

Žinoma, tęsinys šio netikėtumo faktoriaus nebeturi. Maža to, šįkart, nors ir pasilikus prie sukeisto „gera – bloga“ modelio, laikomasi lyg ir labiau nešališkos, pasakiškus įvykius nupasakojančios pozicijos. Net ir pačios pagrindinės (?) veikėjos ekrane matome ne tiek ir daug.

Tačiau ko netrūksta – tai iš visa kur prirankiotų holivudinių klišių. Filmo antagonistas griežia dantį ant viso pasaulio dėl senos, vaikystėje (ar jaunystėje) patirtos traumos? Kiek kartų tai matyta? Pradedant veiksmo filmais, kur ši priežastis tampa pretekstu teroristams susprogdinti pusę pasaulio, baigiant animacija. Tai lygiai tą patį matome ir čia.

Kita vertus, Maleficentės pykčio protrūkiai pateisinami kaip išprovokuoti. Na, ji šiaip daugmaž gera, tik karšto (ir savininkiško) charakterio, tad jei pradeda svaidytis žaliais žaibais, vadinasi – patys kalti, kad ją išerzinote. Na, žinote, iš tos pačios serijos, kai kas nors sugriauna amerikiečių karinę bazę, o tada šie savo skriaudėjams smogia taip, kad mažai nepasirodo, net jei tas atsakomasis smūgis ne visada būna visiškai adekvatus patirtai žalai. Kita šios klišės atmaina – ant žmonių įsiskaudinę piktųjų fėjų padermės atstovai, taip pat trokštantys keršto už ilgus metus kęstą pažeminimą ir priespaudą, bet, žinoma, klystantys ir vis tiek galiausiai linkę į civilizuotą dialogą. O kur dar tas „netikėtas“ slapto pasaulio atradimas!

Dar viena klišė – pagrindinė juostos antagonistė karalienė Ingrita. Be jau minėto bruožo, jos asmenybę papildo dar viena tampyta nutampyta detalė – ji tiesiog apsėsta karo ir kraujo troškimo. Be jokio logiško paaiškinimo, neskaitant to skysto asmeninio keršto už kadaise patirtą nuoskaudą. Tiesiog šabloninis blogis, be jokių, net ir mažiausių niuansų, t. y. bloga, nes bloga.

Na ir žinoma, vyšnia ant klišių torto – epinis mūšis tarp skirtingų pasakų pasaulio rasių. Nieko naujo, nieko, ko nebūtume matę anksčiau, bet už tai vizualiai įspūdinga.

Galiausiai visas scenarijus laikosi ant šimtus kartų naudoto „neteisingai apkaltinta“ naratyvo. O kuo visa tai paprastai baigiasi, atskirai pasakoti, ko gero, nebūtina.

Velnias slypi detalėse

Galite sakyti, kad ieškoti tikslumo stebukline pasaka paremtoje ekranizacijoje, kur raguotos sparnuotos fėjos yra gal net mažiausia keistenybė, yra tuščias užsiėmimas, ir žinoma, iš dalies būsite teisūs. Ir nors „Disney“ į ekraną perkeltos klasikinės istorijos niekada nepasižymėjo ypatingu istoriniu tikslumu, vis tik yra keletas dalykų, kurie kliūva labiau nei norėtųsi.

Visų pirma – stilių eklektika. Jei karalienės Ingritos apranga daugiau mažiau atitinka pasakos laikotarpį (spėjama, kad šios istorijos ištakos siekia XIII – XIV a., nors užrašyta buvo tik po gerų dviejų šimtų metų), tai pažvelgus į Aurorą ar Maleficentę, tikrai neįmanoma pasakyti, kokiu (bent apytikriu) laikmečiu jos turėtų gyventi. Pirmoji, saldi tarsi cukraus vatos debesėlis, dažniausiai (jei nelaksto vien su naktiniais marškiniais, kas, vėlgi, sunkiai įsivaizduojama Viduramžių – Renesanso metu, kaip ir nesupinti plaukai ar jokio galvos apdangalo) atrodo tarsi šiek tiek per daug išsipusčiusi abiturientė, pasprukusi iš išleistuvių pokylio. Antroji – dažnai primena šiuolaikinę gotę, ypač kai audinio lieka mažiau nei nuogo kūno.

Antra – kur paspausi, ten trykštantis politinis korektiškumas. Tiesa, tai – ne primas filmas, kuriame bandoma teisingai pagal nūdienes tendencijas atspindėti įvairovę, tačiau vėlgi, žvelgiant istoriškai – XIII – XIV a. Europoje nebuvo įmanomi nei azijietiško gymio miestelėnai, nei juodaodžiai sargybiniai. Nei, tuo labiau, androginiškos patarnautojos, dėvinčios vyriškus drabužius (kurie vėlgi, atrodo gerokai pralenkę to laikmečio madą). O karaliui atgulus patalan, pagal patriarchalines tradicijas vadovavimą kariuomenei galėjo perimti kas tik nori, bet ne karalienė – juolab, kad karaliaus sūnus jau yra pakankamo amžiaus.

Ir dar maža detalė – teleskopas išrastas tik 1610 m.

Too sexy for your party?

Jau užsiminiau apie „Pikadarės istorijoje 2“ vyraujančią stilių eklektiką. Ir net jei keistokai interpertuojamą mados istoriją galima nurašyti pasakiškai šios istorijos prigimčiai, paties filmo stilius nėra vientisas. Iš perdėtai sacharininio, užgeliančio visus dantis Auroros karalystės fėjų ir kitokių mielų saldžių kompiuterinės grafikos padarėlių pasaulio peršokama prie niūroko pseudorenesanso, o iš čia leidžiamasi į dar tamsesnį ir, kaip į vaikišką auditoriją orientuotam filmui – gerokai per daug seksualių piktųjų fėjų pasaulį. Tai savotiškas laukinis pasaulis, kuriame glūdi pirmapradžiai gaivalai, o pačios piktosios fėjos (ir vyriški jų atstovai) yra panašios į panus (satyrus) – stiprų seksualumą spinduliavusias dievybes antikinėje mitologijoje. Tiesa, reikia pripažinti, kad tam tikrais momentais (pvz., Maleficentės prabudimas) vizualinės estetikos prasme šis iki asketiško minimalizmo išgrynintas pasaulis atrodo daug patraukliau už likusią filmo dalį. Ta paslaptinga, piktųjų fėjų prigimtį gaubianti tamsa, susiliejanti su trapumu ir pažeidžiamumu, bei netikėtu kadrų paprastumu savo gotikine atmosfera atrodo tikrai neblogai. Bėda tik ta, kad, panašu, jog bevarvindami seilę į pusnuogę Angeliną Jolie filmo kūrėjai užsimiršo, kad visgi kuria pasaką vaikams.

Personažai ir aktoriai

Angelina Jolie grįžo prie Maleficentės personažo ir visa šio filmo reklaminė kampanija ir buvo pastatyta ant liaunų šios žvaigždės pečių. Tik žiūrovai po šio filmo gali jaustis mažumą apgauti, nes pačios Melficentės, nors ji ir skelbiama pagrindine veikėja, čia nėra daug. Raguotoji angeli(ni)ško grožio fėja čia plyksteli keliais pykčio priepuoliais, pabando save įsprausti į į mandagumo korsetą ir šypsotis stipriai sukąstais dantimis, o galiausiai dar pasisvaido žaliais žaibais. Nieko naujo apie ją nesužinome. Ji myli Aurorą pačia tyriausia motiniška meile ir labai bijo ją paleisti, tačiau tai jau lyg ir išsiaiškinome pirmajame filme, ne? O galimybė giliau pasikapstyti po Melficentės prigimtį lieka neišnaudota. A. Jolie spinduliuoja tiesiog velnišką charizmą ir užtenka

Tačiau turime du smarkiai perspaustus personažus: saldžią, naivią ir kvailą Aurorą ir nuo savo galios nelyg kokį pakvaišusį genijų išprotėjusią karalienę Ingritą. Abu šie personažai yra šabloniniai ir neįdomūs. Žinoma, vis tik Michelles Pfeiffer vaidinama Ingrita parodo daugiau skirtingų savo veidų, jos emocijos – sudėtingesnės. Bet – o kiek kartų jau matėme, kaip nuo savo genialumo apsvaigęs koks nors blogiukas grūmoja pasauliui sunaikinimu, kol „netikėtai“ gauna atsakomąjį smūgį ir iš savo puikybės bokšto krenta taip žemai, kiek aukštai buvo iškilęs?

Iš nepaminėtų moteriškų personažų dar yra tos pačios įkyriosiso trys fėjos (akt. Lesley Manville, Imelda Staunton, Juno Temple), kurios, ko gero, labiausiai nervino pirmojoje dalyje. Ir androginiška visų galų specialistė Gerda (akt. Jenn Murray) – tai ji pažas, tai – šauklys, tai vargonininkė… Žodžiu.

Vyriški personažai šitoje pasakoje yra antraeiliai ir beveik niekuo neišsiskiriantys. Vienintelis, vertas šiokio tokio dėmesio – varnas Diavalis, kurį įkūnijo Samas Riley. Jis paslaptingas, kartais juokingas, dėl to atrodo patraukliau nei visi likusieji. Karalius Džonas (akt. Robert Lindsay) iš arenos pašalinamas anksti, princas Filipas (akt. Harris Dickinson), atsidūręs Oresto situacijoje (nors to dar nežino) blaškosi ir trypčioja panašiai kaip Aurora. Konalas (akt. Idris Elba), piktųjų fėjų pasaulio atstovas, su kuriuo lyg ir mezgasi drungnas Maleficentės susižavėjimas, atrodo įtrauktas daugiau dėl politinio korektiškumo, nei realios būtinybės. Edo Skreino vaidinamas piktųjų fėjų lyderis Bora galbūt ir turėjo potencialo užkabinti, bet personažas – dar vienas šablonas ir net ne pats pirmas iš antraeilių, tad toks foninis ir lieka. Apskritai, piktųjų fėjų įtraukimo reikalingumas šioje istorijoje atrodo daugiau nei abejotinas. Na, tik mūšis didingesnis išėjo.

Techniniai dalykai

Jau nuo pačios pradžios filmo kūrėjai leidžia mėgautis puikiu kameros darbu – sukuriamas skrydžio įspūdis, aprodoma stebuklinga Auroros karalystė. Ir vėliau – ar tai būtų mūšio scenos, ar fėjų pasaulio tyrinėjimas, ar Filipo tėvų pilies aprodymas.

Kaip ir pirmojoje dalyje, čia gausu kompiuterinės grafikos. Žinoma, su ja pasakiškas pasaulis tampa įmanomas, bet vis tik kai kurie kompiuteriniai padarėliai vis tik neįtikina.

Kostiumų stilių maišalynę jau aptarėme aukščiau. Dar galima pridėti, kad itin atviros Maleficentės dekoltė dažniausiai nesiderina ne tik su bandomu vaizduoti bent apytikriu laikmečiu, nei su tuo, į kokią tikslinę auditoriją orientuotas šis filmas.

Muzika, kaip ir priklauso „Disney“ filmams – graži, pakili, kovinga – priklausomai nuo to, kas vyksta ekrane.

Reziumė

„Piktadarės istorija 2“ – gražus, bet visiškai vienkartinis ir, ko gero, visiškai nebūtinas tęsinys. Toks guminukas ar ledinukas – kur be ryškių spalvų ir tonos cukraus daugiau nieko ir nerasime. Šabloniški personažai, ne kartą matyti siužetiniai sprendimai, kai dar neprasidėjus jau aišku, kuo viskas baigsis, daug garso ir daug šviesų – štai ką gauname su naujuoju tęsiniu. Tik beveik negauname to, kuo buvome viliojami į kino teatrus – Angelinos Jolie, o kai ši vis dėlto pasirodo ekrane, ne kartą ir ne du tenka suabejoti, ar tai tikrai vis dar vaikams skirtas filmas. Bet jei nemėgstate staigmenų ir manote, kad seksualumo priemaišos dar nesugadino nė vieno filmo, tuomet „Piktadarės istoriją 2“ galite žiūrėti, tik vargu, ar išėjus iš kino salės ką nors daugiau nei tai, kad buvo saldu, beprisiminsite.