Kaunas, 1941-ieji. Penkiolikmetė Lina Vilkas svajoja studijuoti dailę, atostogauti prie jūros ir nueiti į pasimatymą su patinkančiu vaikinu. Tačiau birželio 14-osios naktį visas svajones ranka nubraukia stiprūs sovietų kariškių smūgiai į duris. Lina kartu su jaunesniu broliu ir mama įgrūdami į gyvulinį traukinio vagoną ir ištremiami į Sibirą, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių. Atskirtas nuo šeimos merginos tėtis Linai ištaria paskutinius žodžius: „Piešk tai, ką matai“. Jos piešiniai tampa dienoraščiu, kuriame nemeluojama. Juose atsispindi skausmas, alkis, šaltis, sovietų žiaurumas ir nepakeliamos gyvenimo sąlygos Sibire. O šalia – žmonių gerumas vienas kitam, pirmoji meilė ir negęstanti viltis išgyventi. Žmogiškoji stiprybė prieš žiaurų likimą.