Uždaryti
Tavęs niekada čia nebuvo (You Were Never Really Here)
Premjera
20 Bal 2018
Trukmė
90 min.
Sukurta
Filmas anglų kalba su lietuviškais subtitrais
Režisierius
Lynne Ramsay
Vaidina
Joaquin Phoenix
Pilnas aprašymas
6,9

Vidutinis vertinimas

Tavęs niekada čia nebuvo (You Were Never Really Here)

Drama Trileris Mistinis Amžiaus cenzas: N-16 90 min.

Buvęs karo veteranas Džo (Joaquin Phoenix) nieko nebijo, tik prisiminimų nuotrupos jį kartais priverčia krūptelėti. Atšiauraus vienišiaus, kuris pasiruošęs viskam dėl silpnesniųjų, nauja užduotis – surasti ir išlaisvinti pagrobtą senatoriaus dukterį Niną. Džo – vienintelė viltis ir jam niekas nesutrukdys išgelbėti mergaitę iš pragaro, į kurį ši pateko. Pagrindinis jo ginklas – plaktukas.

Pilnas aprašymas

Naujas režisierės Lynne Ramsay („Pasikalbėkime apie Keviną“) trileris įtraukia žiūrovą į nuožmią keršto kelionę po pogrindinį Niujorką. Kanų kino festivalyje filmas pelnė geriausio scenarijaus apdovanojimą, o Joaquin Phoenix buvo pripažintas geriausiu aktoriumi. Garso takelį sukūrė talentingasis kompozitorius Johnny Greenwood iš „Radiohead“.

Filmas anglų kalba su lietuviškais subtitrais.

 

Filmo recenzija čia :

Slėpti aprašymą

Atsiprašome, šiai dienai seansų nėra

Atsiprašome, šiai dienai seansų nėra

Rodyti visus seansus

0 Žmonių nori pamatyti

10

balsai

6,9

Vidutinis vertinimas

Įvertink filmą

play
Redakcijos apžvalga
Tavęs niekada čia nebuvo - recenzija

Autorius:



Režisierė ir scenaristė Lynne Ramsay daugiau nei prieš dvidešimt metų Kanų kino festivalyje laimėjo geriausio trumpametražio filmo kategorijoje su kūriniu „Small Deaths“. Vėliau sekė dar keletas apdovanojimų ir nominacijų tame pačiame festivalyje su kitais kūriniais, iš kurių žiūrovui iki šiol geriausiai turėtų būti žinomas filmas „Pakalbėkime apie Keviną“ (angl. „We Need to Talk About Kevin“). Sakau iki šiol, nes praėjusių metų konkursinėje programoje pasirodė naujas režisierės kūrinys „Tavęs niekada čia nebuvo“ (angl. „You Were Never Realy Here“), o kino teatruose jį išvysti žiūrovai galės nuo balandžio 20 dienos. Šiai juostai Kanuose pavyko laimėti apdovanojimą už geriausią scenarijų, o pagrindiniam aktoriui – Joaquin‘ui Phoenix‘ui ir geriausio aktoriaus apdovanojimą. Kaip ir ankstesniuose L. Ramsay filmuose, figūruoja kaltės tema vaikų ar jaunų žmonių išgyvenimų fone. Ne išimtis ir naujausias filmas, tik visa tai pateikta ne paviršutiniškai.

Filmo siužetas

Samdomas žudikas Joe gauna užduotį surasti dingusią senatoriaus dukterį, kuri, kaip įtariama, gali būti seksualiai išnaudojama. Tai veiksmo linija, tačiau filmas ne apie tai. Viskas sukasi apie pagrindinį veikėją Joe ir jo praeities išgyvenimus, kurie vis sugrįžta, kankina ir yra taip paveikę dabartį, jog neleidžia galvoti apie ateitį.

Filmo centras – sąsajos, plaktukas ir žudiko psichologija

Pamačius filmo anonsą iš karto kilo asociacijos su itin kokybišku ir labai gerai įvertintu kompiuteriniu žaidimu „The Last of Us“. Pagrindinių veikėjų išvaizda panaši, o vardai skiriasi tik viena raide. Be viso to, pagrindinė siužetinė mintis tapati – rūstus ir daug išgyvenęs dėdė gelbėja nieko jam nereiškiančią mergaitę ir viso to proceso metu užsimezga ryšys, vystosi veikėjai ir atsiranda taip trokštama gyvenimo prasmė. Teisingiau, tarpusavio ryšys vystomas tik žaidime, filme to nė su žiburiu nerasime. Jei šis filmas būtų tiesioginė žaidimo adaptacija, kalbėtume apie dar vieną vidutinį bandymą, bet taip nėra, tad vertinti teks kitaip, tačiau ignoruoti faktą, jog filme vystomas tik vienas vienintelis veikėjas, negaliu.

Kūrėjai akcentavo, jog siekė sukurti unikalų kūrinį, nematytą ir neatkartojantį prieš tai matytų. Tikrai buvo scenų (turbūt labiausiai įstrigusi gulėjimo virtuvėje kartu su auka), kuriose tai pavyko padaryti. Jos palietė žiūrovą ir privertė pagalvoti apie puikiai įgyvendintą idėją, mintį, tačiau tikrai ne visos scenos buvo tokios. Apskritai, keista kalbėti apie unikalumą ir kitų kūrinių neatkartojimą, kai anonse, be kita ko, naudojama citata apie tai, jog šis filmas XXI a. „Taksi vairuotojas“ (angl. „Taxi Driver“). Išties, panašumų nemažai, o juos sustiprina senatoriaus ir gubernatoriaus įnešimas į siužetą. Mat valdžios atstovas egzistavo ir filme „Taksi vairuotojas“, o aptariamame filme buvo galima sugalvoti situaciją ir be jų, tačiau patingėta tai padaryti.

Nemažai viešojoje erdvėje alpta dėl pasirinkto žudiko įrankio – plaktuko. Piršta, jog tai subtiliai brutalus pasirinkimas. Deja, nebuvo prilygta filme „Senis“ (angl. „Oldboy“) (Dievaži, tik ne amerikietiškoje versijoje) vaizduojamam siautėjimui su panašiu instrumentu rankose. Neprilygo ir tikrai subtiliai, su neįprastu prietaisu nelaimėlius galabijusiam Javier‘ui Bardem‘ui. Plaktuko pasirinkimas ne tik nebuvo originalus, bet ir liko neišnaudotas, nes plaktuko panaudojimas buvo demonstruojamas lyg vis „prisisaugant“ būsimų pasipiktinimų dėl žiaurumo.

Jei apdovanojimą aktoriui dar galiu suprasti, tai pasirinkimas už scenarijų išties keistas. Žinant apie ką bus filmas, jo nemačius jau buvo galima nuspėti eigą ir pabaigą.

Geras pagrindinio veikėjo išpildymas? Galbūt, bet eilinį kartą žudikas paverčiamas žmogišku, pateisinamu ir toleruotinu linčo teismo vykdytoju, kuris yra visų aplink buvusių aplinkybių auka, todėl jam bus galima padaryti daugiau. Be to, jis labai puikiai atitinka tipinį žudiko paveikslą – atsiskyrėlis gyvenantis su mama, vaikystėje patirtos traumos, tėvo smurtas, neigiama patirtis karinėse struktūrose, dėl šių priežasčių išsivystęs nemokėjimas išreikšti emocijų, vienišumo ir nereikalingumo jausmas.

Aktoriai ir vaidyba

Realiai galime kalbėti tik apie vieną aktorių ir veikėją – J. Phoenix‘ą, kuris įkūnijo Joe. Visi kiti veikėjai yra tik dėl jo ir jam, neįdomūs, blankūs ir neatskleisti. Vos vos užkabintas sūnaus ir motinos ryšys, o turėjusi būti antroji pagal svarbą filme veikėja dingusi mergaitė Nina – visiškai tuščia figūra. Ji svarbi pagrindiniam veikėjui, bet pati atskirai yra visiškas nusivylimas.

Taigi J. Pheonix‘as, būdamas tikrai geru savo amato meistru, vaidina pakankamai mažai ir dažnai nepelnytai „pražiopsomas“ minint geriausius šios kartos aktorius. Šio dešimtmečio pradžioje, 2012 ir 2013 metais, jis priminė apie save sužibėdamas vienais puikiausių vaidmenų per savo karjerą, tačiau po to ir vėl pradingo (suvaidinta dar keliuose projektuose, tačiau jų pavadinti vykusiais ar labai vertais dėmesio negalėčiau). Pasirodžius vertinimams ir atgarsiams po 2017 metų Kanų festivalio, aprašomas kūrinys pateko į mano laukiamiausių sąrašus ir šiam kūriniui natūraliai susidarė didžiuliai lūkesčiai, kurie, deja, nepasiteisino. Aktorius vaidina gerai, parodo atsakingą požiūrį į vaidmenį jam rengdamasis (svorio priaugimas, atsiskyrėliškumas, įvairių šūvių ir sprogimų klausymasis), kas visada žavi, bet tai nėra tas vaidmuo, apie kurį dar ilgai mąstoma ir juo žavimasi, galų gale tai net nebuvo geriausias J. Pheonix‘o vaidmuo jo karjeroje, todėl liaupsių tirados atrodo šiek tiek perdėtos. Pasikartosiu, jog nelikčiau suprastas klaidingai – vaidmuo atliktas gerai, veikėjas nuolat atrodo save griaužiantis iš vidaus, jis kalba mažai, tačiau iš jo veiksmų ir gestų nesunkiai galima suprasti tai, ko žodžiais ir neitų apsakyti. Pats dažnai nerodydamas išgyvenamų emocijų, aktorius ir detalių visuma, tarytum, persmelkia žiūrovą ir leidžia pačiam jas patirti. Puiku, bet tai nėra nepakartojama.

Techninė juostos pusė

Dominuoja tamsios spalvos, prieblanda, scenose, kuriose akivaizdžiai matoma dienos šviesa, pagrindinis veikėjas sugeba dažnai išlikti šešėlyje. Tais retais atvejais, kuomet aktorius nesugeba pasislėpti nuo šviesos, situacija iš esmės nepasikeičia, nes jo sukurtas personažas pats yra lyg vaikščiojantis šešėlis – niūrus ir paskendęs savyje. Šiuo atžvilgiu simboliškai išsiskiria tik juostos pabaiga. Tokiai atmosferai sukurti pasitelkta palanki filmo aplinka – tamsūs skersgatviai, prietemoje paskendę namai, tušti viešbučių koridoriai, atsarginių ir tarnybinių laiptų erdvės.

Kamera juda subtiliai, neskubėdama, slinkdama koridoriais lyg pats pagrindinis veikėjas, kol šis randa auką, o kamera kadrą. Kaip įprasta tokio tipo filmams, buvo susilaukta kritikos dėl smurto ir žiaurumo, bet man tai nekliuvo, galiu kaip tik pastebėti, jog tiesioginių smurto scenų buvo vengta nusukant vaizdą ir paliekant tik garsą, vaizduojant tai sudužusio veidrodžio atspindyje, nespalvotų stebėjimo kamerų ekrane ir kitaip silpninant žiaurumo įspūdį.

Filmo muzika nebuvo nei stulbinanti, nei labai įsimintina, o protarpiais net kliuvo. Man labai patinka, kai tylą galima vertinti kaip gerą filmo muzikinį takelį. Tinkamoje vietoje parinkta tyla, paįvairinta tik natūraliais pašaliniais garsais, pavyzdžiui, pravažiuojančių traukinių garsais, stuksenimais ir panašiai, gali sukelti nemenkesnį, o kartais ir net geresnį efektą nei įprastas muzikinis takelis. Džiugu, jog tokių akimirkų buvo ir šiame filme, o pačioje pradžioje tikrai sužavi į filmą taip paprastai atliekamas jo pavadinimo įvedimas muzikiniu pavidalu.

Reziumė

Masių šis kūrinys nesužavės ir bus nesuprasta, ką tokio kritikai jame pamatė. Netikėta sau pačiam – bet šį kartą aš geriau suprasčiau žiūrovus. Mat labai originaliu norėjęs būti kūrinys, pasirodo nėra toks ir nepakartojamas. Išgirtas juostos aktorius darbą atlieka gerai, tačiau tai net nėra geriausias jo karjeros vaidmuo, o turėtas potencialas stipriai istorijai sukoncentruojamas į vieno asmens vidinius išgyvenimus. Techniškai gražiai išpildytas ir kelias labai geras scenas turintis filmas, kuris pasimirš greičiau nei tai pavyktų padaryti iš tiesų išskirtiniams filmams.

 

Parašė : Titas Juocys (Buvau Kine)

Susijusios naujienos Tavęs niekada čia nebuvo (You Were Never Really Here)
Komentarai

Rašyti komentarą Tavęs niekada čia nebuvo (You Were Never Really Here)

Norint komentuoti, prašome prisijungti ar registruotis.

komentarai|0

Kol kas komentarų nėra.