„Teris ir užburta Aušros karalystė“ tai nuotaikingas animacinis filmas, sukurtas bendradarbiaujant britų ir meksikiečių kūrybinei komandai. Šis filmas pasakoja apie stebuklingą karalystę ir berniuką, kuris nepabūgsta pikto burtininko ir jo piktosios magijos. Terio vaikystė prabėgo pilname linksmybių atrakcionų parke, kurį įkūrė jo senelė. Dėl senelės pasakų prieš miegą, kuriose visas atrakcionų parkas virsdavo magiška vieta, pilna keisčiausių burtininkų, ugnimi besisvaidančių drakonų ir kitų keistenybių, šis parkas Teriui tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi.

Deja, kartą senelės pasakos baigėsi ir visas atrakcionų parko pasaulis virto niūria, apleista vieta. Tačiau magiškos keistenybės neapleidžia Terio ir realiame gyvenime, kai jis staiga atsiduria virš debesų esančioje karalystėje, kuri jam labai primena senelės pasakojimus, tačiau dabar čia viskas kitaip. Piktasis burtininkas Piktadarys Pikčiurna grasina sunaikinti visą džiaugsmą karalystėje ir palikti tik liūdesį.

Teris čia susipažįsta su žavinga šios karalystės princese Aušra, kuri yra įsitikinus, kad jis yra tas pasakų princas, kuris išgelbės ją ir visą karalystę. Teris, supratęs, kad privalo jiems padėti, nes kitaip negalės sugrįžti namo, kartu su princese ir kitais naujaisiais pagalbininkais keliauja ieškoti stebuklingo rakto, galinčio įveikti burtininko kerus.

Filmas „Teris ir užburta Aušros karalystė“ yra tikra staigmena. Vos prasidėjus pirmosioms filmo sekundėms, nusiteikiau skeptiškai – animacija nuo pat pradžių pasirodė labai griozdiška, primenanti trumpas animacines reklamas televizijoje. Tačiau stebint siužetą, vykstantys įvykiai ekrane vis skatino mano smalsumą. O tai, tikriausiai, geras bruožas?

Visas kontekstas –kas, kaip ir kur – buvo pristatytas pačioje filmo pradžioje. Tarsi kokia atskira, tačiau labai paprasta ir aiški įžanga. Iš pradžių buvęs geruoju burtininku, Pikčiurna visai nenorėdamas pridaro daugybę žalos karalystei savo pirmąją darbo dieną. Karalius paskelbia burtininko ir jo mylimosios medžioklę, tačiau į karaliaus rankas patenka tik burtininko mylimoji, kuri visam laikui ištremiama į mūsų pasaulį. Pikčiurna nežino kas įvyko ir visą gyvenimą tvirtai tiki, kad mylimoji jį paliko, todėl vietoj to, kad neštų džiugesį aplinkiniams, jis tampa piktuoju burtininku ir laido liūdesio strėles. Tokia štai filmo įžanga, kuri tiek mažam, tiek dideliam leidžia suprasti, kas nutiko ir kodėl burtininkas taip pasikeitė. Tačiau nors iš pradžių ši situacija ir atrodo labai liūdna, tačiau pateikimas filme neįtikėtinai smagus! Apsėstas pykčio burtininkas ir jo maži, nevykę pagalbininkai prajuokinti turėtų bet kokio amžiaus žiūrovą. Filmas ne veltui vadinamas skirtu visai šeimai, nes čia panaudoti pokštai tinka ir vaikams, ir suaugusiems. Ir tai nėra lėkšti ar labai paprasti juokeliai. Pavyzdžiui Balionų karalystės gyventojai į kovą su burtininku Pikčiurna pasitelkia mūsų pasaulio inovaciją – Twitter ir tokiais pranešimais kaip #TrumpThatGrump, #FreeDingo atakuoja jį ir jo keistąją komandą. Atrodo, kad tai tik mažos detalės, tačiau jos kur kas labiau pagyvina filmą ir pristato jį kaip šiuolaikišką.

Tačiau šiame filme pasirodė kiek perspaustas karalystės princesės Aušros personažas. Svajoklė, šviesių plaukų princesė Aušra vaizduojama labai stereotipiškai: rožinis kambarėlis, svajonės apie vestuves su princu ir perdėtas žiūrėjimas į mažytį veidrodėlį. Kai pastaruoju metu animacinių filmų „gamykla“ „Disney“ kuria vis daugiau animacijos, kurioje laužomi stereotipai, čia prie jų buvo sugrįžta net labai stipriai. Tačiau, kaip ir minėjau pradžioje, filmas labai permainingas ir tai, kas iš pradžių atrodo kritikuotina ar net nepriimtina, vėliau persimaino ir tampa malonus akiai. Taip pat nutiko ir su princesės personažu. Pradžioje svajojusi apie Terį, kaip apie savo pasakų princą, vėliau ji supranta, kad gyvenime viskas nėra taip paprasta ir jos rožinės svajonės tampa šiek tiek ramesnės. Tai visiškai pakeičia ir žiūrovo požiūrį į veikėją. Galiausiai princesė pasako, kad jai princas nėra būtinas ir tai kažkiek pataiso pirminį susidarytą vaizdą apie kvailoką, pasakų prisiskaičiusią princesę. Tikriausiai toks yra visų animacinių filmų scenarijaus kabliukas, kad kai kuriems veikėjams pamėgti tiesiog reikia laiko ir bent jau pamatyti, kaip jie aukojasi dėl kitų.

Dar vienas užkliuvęs dalykas šiame filme – kai kurie pokštai ar jų potekstės. Dalis jų man pasirodė kiek per stiprūs vaikų auditorijai, tačiau jie nebuvo visiškai „pliki“, todėl iškart ir nepatraukia dėmesio, jog kažkas čia ne visai gerai. Labiausiai tai jautėsi epizoduose, kuriuose vaizduojama burtininko užkeikta princesė. Panašu, kad autoriai stengėsi ją padaryti panašesnę į mūsų pasaulio žmogų, kurį tą akimirką užklupo ne pati laimingiausia gyvenimo diena. Ir nors man tie epizodai atrodė juokingi ir kai kurie gal net pažįstami, tačiau pagalvojus ar tai tinkamai suprastų vaikai, apninka abejonės. Bet kadangi filmas skirtas visai šeimai, tai lėkšti ir vien vaikiški juokeliai tikriausiai nepritrauktų ir kitos svarbios auditorijos dalies – suaugusiųjų. Tad juokelis apie tai, kad Teris princesę paliks dėl kitos princesės su didesniais kristalais karūnoje, neturėtų duoti jokių nedorų minčių jaunajai auditorijos daliai.

Iš tikrųjų, animacinis filmas „Teris ir užburta Aušros karalystė“ yra tikrai tinkamas pasirinkimas visai šeimai. Smagiai laiką praleis ne tik mažesnieji žiūrovai, bet ir vyresni „laiko prastūmėjai“. Tai pilnas nuotykių ir smagios įtampos filmukas, kuriam didelį pliusą duoda ne tik smagūs juokeliai, bet ir gražus, pamokantis siužetas. Ir pirminis mano nusiteikimas dėl silpnokos animacijos kažkaip atslūgo, nes visa tai pilnai atpirko pavaizduota istorija ir filmo nuotaika.